Italija džiūgauja, britai liūdi. Britai turėjo istorinę galimybę po 55 metų tapti bent Europos futbolo čempionato nugalėtojais. Aš intuityviai palaikiau britus, nes puikiai prisimenu, kai 1966 m. jie tapo pasaulio čempionais Londono Wemblio stadione. Jie po pratesimo VFR komandą (per pagrindinį laiką rezultatas buvo 2:2) nugalėjo 4:2. Nuostabiai žaidė jų vartininkas Benksas, o nugalėtojų didvyriu tapo Herstas įmušęs 3 įvarčius. Beje, jis per finalinį susitikimą su italais transliacijos metu buvo parodytas.

Man tuomet įsidėmėjo Muro, Čarltono patikimas žaidimas, o iš vokiečių išsiskyrė vienas geriausių Europos futbolo gynėjų Šnelingeris ir būsima futbolo žvaigždė Bekenbaueris. O labiausiai tuomet įsiminė rungtynės tarp Š. Korėjos ir Portugalijos rinktinių, kur po pirmo kėlinio 3:0 pirmavo korėjiečiai, bet varžybas 5:3 laimėjo portugalai. Net 4 įvarčius įmušė legendinis Eusebio, kuris man greta Pelės, Garinčios, Jašino ir truputį vėlesnių laikų Kruifo, Platini, asmeniškai geriausi praeities futbolininkai. Po jų buvo daug futbolo ,,žvaigždžių“, bet geriausiu atveju tik prilygti galėjo (gali), nes jie buvo vieno čempionato arba kelių sezonų ,,žvaigždės“ (,,žvaigždutės“) ir gana greitai užgesdavo. Tai negalioja Ronaldui, Mesi, Levandovskiui, Ibragimovičiui, a. a. Maradonai ir dar vienam kitam. Tiesa, labiausiai tame pasaulio čempionate nepasisekė Brazilijos rinktinei, nes jiems žaidžiant su priešininkais, buvo masiškai bandoma juos traumuoti, itin pasakytina apie rungtynes su portugalais. Labiausia nukentėjo Pelė. P. Amerikos rinktinės tvirtino, kad europiečiai specialiai elgiasi taip, kad jų žemyno komandos būtų kuo greičiau išsiųstos į namus, aišku, per papirktus teisėjus.

Kas link šio Europos čempionato, tai nieko ypatingo, stulbinančio nebuvo, dominavo totalinis futbolas, kurį pradėjo propaguoti Olandijos (Nyderlandų) futbolininkai dar 1974 m. ir 1978 m., kai jie tapo pasaulio vicečempionais su J. Kruifu jų gretose.

Buvo praktiškai 5–6 rinktinės, kurios galėjo tapti Europos čempionato nugalėtojais. Be Italijos, kuri tapo čempione, dar Anglija, Ispanija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, net ir Danija, Šveicarija, ta pati Čekija sėkmės atveju, kodėl gi ne. Akivaizdus pavyzdys, kai graikai tapo Europos čempionais 2004 m., būdami toli nuo geriausių žemyno šalių rinktinių. Dabar visos elitinės komandos moka žaisti, turi aukštos klasės žaidėjų.

Man futbolas pati labiausiai neprognozuojama, nelogiškiausia sporto šaka. Ir tai nesunku įrodyti. Pats idealiausiai atliktas smūgis virsta nieku, sutikęs pakeliui priešininko kūną arba vartininkas gelbsti, o pats netobuliausias spyris link vartų ar nuo vartų, neretai suspurda vartų tinkle. Neretai net patys geriausi žaidėjai iš kelių metrų nepataiko, galima sakyti, į tuščius vartus, kamuolys šauna į dangų. Net po idealiai atliktos kombinacijos pasiektas įvartis dažnai pasiekiamas po suklysto besiginančio komandos žaidėjo grubios klaidos, kurios neatleistų elementariausios komandos treneris. Dar skaudžiau, kai pralaimima rungtynes vienu vieninteliu įvarčiu, įsimušus į savo vartus. Nes klysti, sakoma, yra žmogiška, juolab, kad žaidžiama bemaž dvi valandas. Jei suklydus krepšinyje 20 ir daugiau kartų dar gali laimėti rungtynes, tai futbole ir viena gynybos klaida gali tapti lemtinga. O svarbiausia, čia ne futbolas, ne žaidėjai kalti (nebent kartais sąmoningos ar nesąmoningos teisėjo klaidos), kad ši sporto šaka yra tokia nelogiška. Man ir laimėtos rungtynės rezultatu 3:0 atrodo vos netriuškinančiai, bet paanalizavus rungtynių eigą, gali būti, kad laimėjusi komanda turėjo tik 3–5 progas įmušti įvarčius ir beveik visomis pasinaudojo, o pralaimėjusieji gal net daugiau progų turėjo, bet kamuolys „nenorėjo“ pabuvoti priešininko vartuose. Kad laimėtojų nelemtų vienas kitas atsitiktinis įvartis, reikia sudaryti tokias sąlygas, kad įvarčių būtų galima pasiekti kuo daugiau, tuomet realiai paaiškėtų, kuri komanda yra pajėgesnė. Dabar dažnai mėgaujamasi, laukiama sensacijos, kad kokia nors vidutiniokė rinktinė atsitiktinai eliminuotų stipresnę komandą. 

Profesionalus sportas – ne silpnųjų vieta, kur reikia garbinti vienadienius išsišokėlius. Taigi, grįžtant prie futbolo, reikia kardinalių taisyklių pakeitimo. Siūlau taisyklių pakeitimus (nors niekam iš funkcionierių, sėdint ,,šiltose“ kėdėse, tas, ko gero, nerūpi). 

Pirma, neleisti kamuolį grąžinti atgal, tik po sekančio perdavimo į priekį, vėl galima būtų gražinti atgal. Tai negaliotų tik baudos aikštelėje. Dabar apie pusę rungtynių laiko kamuolys yra ,,stumdomas“ beprasmiai, ypač, kai komanda pirmauja. Driblingo meistrų dabar visose normaliuose komandose yra sočiai. 

Antra, po gautos geltonos (neišskiriant ir raudonos) kortelės, skirti į priešininko vartus baudos smūgį, kad ir nuo 20 m atžymos. Už prastas pražangas irgi skirti tuos pačius baudinius, tik prasižengiant kas trečią kartą, o prieš pagrindinius (ne daugiau dvejiems) skirti baudinius už kas antrą prasižengimą. Treneris prieš rungtynes vyr. teisėjui nurodo, kuriems ta taisyklė būtų taikoma. 

Trečia, kamuolius, skriejančius už aikštės ribų, ir gražinus į aikštę, kol jie nepalietė žemės, nelaikyti klaida (kaip krepšinyje). 

Ketvirta, praplėsti vartų išorės virpstų ir skersinio plotą 0,5 m. Matome, kad per rungtynes komandos į vartų plotą pataiko labai mažai (kai kurios ir visai nepataiko). Padidėtų tikimybė, kai gana tikslūs smūgiai atgal grįžtų į žaidimą, tęstusi atakos arba kontratakos. 

Penkta, nelaikyti žaidėjo, pažeidusio nuošalę, jei kamuolį žaidėjas bandytų gražinti atgal komandos kolegai. Visi tie pakeitimai taisyklėse leistų sukurti daug papildomų progų įvarčiams pasiekti. Juk futbolo fanai ateina ne kamuolio ,,stumdymo“ beveik dvi valandas stebėti, o įvarčiais grožėtis, aštrių situacijų sulaukti prie vienų ir kitų vartų, o ne vieno kito kuriozinio, atsitiktinio įvarčio, kuris nulemia pergalę.

Ta pačia proga šiek tiek apie mūsų futbolą. Svajoti, kad mūsiškiai patektų į Europos ar pasaulio finalinį etapą, bent iki 2050 m., ko gero, nerealu. Tiesa, nepaminėjau, kad ir formatas į pasaulio, Europos čempionatus labai kritikuotinas. Negalima formuoti pogrupių po 4 rinktines. Pralaimėjus dvi rungtynes, praktiškai čempionatas tai komandai baigtas. Visas ilgas pasiruošimas, kaip sakoma, nueina šuniui ant uodegos. Jei būtų pogrupyje penkios komandos ir patektų tos pačios dvi į sekantį etapą, pralaimėjus ir du kartus iš eilės, dar būtų reali galimybė užimti net pirmą vietą, o laimėjusi dvi iš eilės rungtynes, komanda dar nebūtų užsitikrinusi, kad pateks įsekantį etapą. Intriga ilgiau tęstųsi. Dabar, kai čempionatai vyksta keliuose šalyse, tai būtų nedidelė problema. Suprantama, kad komandoms nereikėtų skraidyti į kitą etapą už kelių tūkstančių kilometrų, nebent, kai ateityje skraidys lėktuvai kelių tūkstančių kilometrų per valandą greičiais. 

Grįžtant prie Lietuvos futbolo virtuvės reikalų, matome tragišką vaizdelį. Sovietmečiu turėjome bent gerą klubinę komandą – Vilniaus ,,Žalgirį“ ir du olimpinius čempionus (1988 m. Seulo olimpiadoje), tiesa, jais tapusius sovietų rinktinėje – A. Narbekovą ir A. Janonį. Po Nepriklausomybės paskelbimo, per pirmuosius 15 metų, mūsiškiai turėjo ir neblogų rezultatų, nors ir nepatekdavo į aukščiausio rango finalinius etapus. Buvo lygiosiomis sužaista ir su Italijos, Prancūzijos, Danijos ir kitomis pajėgiomis rintinėmis. Vėliau vis labiau prastėjo rezultatai, kol rinktinė nusirito reitinguose už šimtuko ribų. Pakliūti į finalinius Europos, pasaulio čempionatus gal galėtų, jei dalyvautų mūsiškiai tarp nykštukinių valstybių, mažai apgyvendintų salų rinktinių. Arba, humoro dėlei, leistų dalyvauti atrankoje 19 metų amžiaus grupėje. Vyresnių jaunimo grupėje mūsiškiams, ko gero, būtų prastai. Prisiminkime neseną pralaimėjimą Ispanijos jaunimo rinktinei – 0:4. 

Jei komandinės sporto šakos rinktinės negali Europos čempionatuose pretenduoti į 20-uką,o pasaulio mastu – į 50-ką, valstybei gal nereikėtų remti tokias federacijas. Mes finansiškai turėtume labiau remti rankinį, regbį, ledo rutulį, tinklinį, net beisbolą, nei beviltiško lygio mūsų futbolą. 

Mes, ignaliniečiai, galime pasidžiaugti, kad turime bene ryškiausią šalies futbolininką kraštietį Paulių Golubicką. Kad rinktinės rezultatai gerėtų, reikia, kad tokio lygio žaidėjų būtų bent pusė komandos.