Liepos 25 d., 9 val., Linkmenų Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už kunigą Joną Lauriūną ir minimos dvasininko mirties 30-osios metinės. Žmonės mielai prisimena tuos, kurie yra brangūs, kurių žodis, šypsena, patarimas ar tiesiog tylus buvimas šalia suteikė ramybę, grąžino viltį, pakėlė širdį džiaugsmui. Tokie žmonės neužmirštami, jų atminimas visada išlieka širdyje.

Nors kunigo Jono LAURIŪNO nebėra tarp gyvųjų jau 30 metų, tačiau daugelio jį pažinojusių atminime iškyla ramus ir šviesus jo veidas, stiprybę teikia išmintingi, pamokantys, ramiu, bet kartu ir tvirtu balsu tariami jo žodžiai.

Jonas Lauriūnas gimė 1924 m., kovo 8 d. mažame Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Buvo pirmas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Lauriūnų šeimoje. Po metų gimė sesuo Ieva, po dar dvejų – brolis Balys. Vaikystė prabėgo ant Nemuno kranto. Motina mirė anksti, Jonukas augo globojamas tėvo. Raudondvaryje užbaigęs pradžios mokslus, 1939 m. išvyko mokytis į jėzuitų gimnaziją Kaune. Ten ir apsisprendė tolesnį savo gyvenimą paskirti Dievui. 1954 m. jėzuitas Jonas Lauriūnas buvo įšventintas į kunigus. Teko dirbti Valkininkų, Reškutėnų, Švenčionių parapijose.  Nuo 1964 m. – Kabelių parapijoje Varėnos r.

Šiame nuošaliame krašte tėvas Jonas darbavosi ilgiausiai ir vaisingiausiai. Šalia parapijiečių sielovados, kunigas dar daug dirbo – vertė įvairią religinę ir teologinę literatūrą iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų. Kunigas Jonas pasižymėjo gabumu vaizdingai ir logiškai reikšti mintis, todėl šį talentą panaudojo rašydamas pamokslus, kurie spausdinti mašinėle, paplito po visą Lietuvą.

1983 m. kun. Jonas Lauriūnas atvyko dirbti į Linkmenų Švč. Trejybės parapiją. Čia greitai tapo savas ir mylimas. Vos atvykęs, siekė artimiau susipažinti su parapijiečiais, ėjo į žmones: sutikęs dažną pakalbindavo, aplankydavo namuose, į atokesnes parapijos sodybas nuvažiuodavo dviračiu, rėmė nepasiturinčius. Stebino visus savo tolerancija ir supratingumu, atrasdamas bendrą kalbą su dideliu ir mažu, su išsilavinusiu ir mokslo neragavusiu. Gerbė kiekvieną žmogų, suprato tuos, kurie dėl sovietinio režimo negalėjo viešai išpažinti tikėjimo bei atvirai dalyvauti religiniame parapijos gyvenime, slapčiomis bendravo su jais.

Kadangi daugelis tuometinių bažnyčios lankytojų buvo neturėję tikybos pamokų, prieš kiekvienas šv. Mišias vesdavo katekizmo pamokėles, kuriose aiškindavo tikėjimo tiesas, sakramentų reikšmę, kasdienės maldos prasmę. Pats kunigas daug skaitė ir ragino kitus. Turėjo sukaupęs vertingą biblioteką. Pajutęs kurio nors parapijiečio domėjimąsi literatūra, siūlė skaityti vieną ar kitą knygą iš savo bibliotekos. 

Su kun. Jonu Lauriūno vardu siejamas Atgimimo laikotarpis. Gerokai prieš sovietinės imperijos sugriuvimą, kunigas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Daugelis linkmeniškių mena, kaip istorinę Sausio 13-ąją klebonas palaimino vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Džiaugėsi tauraus dvasininko širdis, matydama prisikeliančią Lietuvą naujam gyvenimui.

1991 m. liepos 22–26 d. Jonas  Lauriūnas SJ pakvietė tėvus jėzuitus ir aplinkinių parapijų kunigus į Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčią rekolekcijoms. Paskutinę rekolekcijų dieną, liepos 26-ąją, likus tik vienai konferencijai, tėvas Jonas trumpam sugrįžo į kleboniją, pasakęs, kad ateisiąs po 40 min. Deja, paskutinės konferencijos rekolekcijų vadovas neperskaitė – prieš vidurdienį kun. Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę.

Tėvo Jono Lauriūno SJ darbštumo pavyzdys įkvepia, skatina, teikia ir teiks ateityje jėgų daugeliui jį pažinojusių, ragins dirbti Tėvynės ir Bažnyčios labui, siekti aukštų idealų, nesitenkinant mažomis pergalėmis, atkakliai veržiantis prie trokštamo idealo. Laimingi yra tie, kurie savo Žemės kelyje sutiko kun. Joną Lauriūną.

Pagal Gražinos Mackonienės, kun. Kęstučio Palikšos ir kun. Renaldo Kučko medžiagą