Skip to content

Prisiminant 1964 m. Tokijo olimpiadą ir žvelgiant į 2021 m. Tokiją

Pranas ZUBRICKAS

Šiandien, liepos 23-iąją, prasideda vasaros Olimpinės žaidynės Japonijos sostinėje Tokijuje. Norėčiau pasidalinti atsiminimais apie prieš 57 m. vykusią vasaros olimpiados tame pačiame mieste, kuri šiemet vyks iki rugpjūčio 8 d. 

Aktyviai domėtis sportu ir sportuoti pradėjau apie 1960 m. Kai kas išliko atmintyje ir iš 1960 m. Olimpinių žaidynių, vykusių Italijos sostinėje Romoje. Pirmiausia, fantastinė Etiopijos maratono bėgiko A. Bikilos pergalė su didžiuliu atotrūkiu, įveikiant distanciją basomis. Praktiškai nuo jo prasidėjo Afrikos vidutinių ir ilgų distancijų bėgikų dominavimas. Įsiminė būsimo bokso legendos K. Klėjaus (vėliau tapusiu Mochamedu Ali) pergalingai prasidėjęs kelias, vėliau ir profesionalų bokse. Ir aišku – B. Kalėdienės bronza ieties metime. Beje, ji pirmoji Lietuvos sportininkė, pasiekusi pasaulio rekordą. Po to dar turėjome antrą pasaulio rekordininkę V. Bardauskienę šuolyje į tolį (707 cm ir 709 cm). O trečias buvo V. Dudinas (kuris buvo kilęs ne iš mūsų  ir grįžo atgal, berods į Baltarusiją), 3000 m kliūtiniame bėgime pasiekęs pasaulio rekordą.

Jei Romos olimpinės žaidynės nedaug atmintyje paliko sportininkų nugalėtojų pavardžių ir rezultatų, tai jau kitas Olimpinės vasaros žaidynes stebėjau visas, mačiau beveik visas rungtis ir žinojau praktiškai daugumos šalių sportininkų rezultatus. Žinoma, labiausiai sirgau už lietuvius sportininkus, kurie dalyvavo dar daug metų iki nepriklausomybės paskelbimo po sovietų vėliava. 

Pirmiausia buvo skaudu, kad rusai į krepšinio rinktinę nepaėmė M. Paulausko, jį nukonkuravo gruzinas (dabar jau būtų sakartvelas) Z. Sakandelidzė. Tada SSSR rinktinė pralaimėjo finalą amerikiečiams, bet po tų žaidynių M. Paulauskas greit įsitvirtino Sovietų Sąjungos rinktinėje, tapo jos kapitonu ir laimėjo 1972 m. Miuncheno olimpiadoje. Sutapimas, kad tada į rinktinę nepateko M. Paulauskas, o po 57 m., pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo, nėra Tokijuje ir Lietuvos krepšininkų. Suprantama, neturint stabilių žaidėjų (reikia ne vieno ir ne dvejų), nėra ką veikti stambiausiose rinktinių varžybose. 

1964 m. žaidynėse labai apmaudžiai finale lenkui pralaimėjo boksininkas R. Tamulis. Tarp kitko, tais laikais lietuviai gyveno dar A. Šociko kovų atsiminimais prieš rusą N. Koroliovą. Turėjome tuomet aukštos klasės boksininkų, be R. Tamulio, kilo D. Pozniakas, J. Čepulis, J. Juocevičius, A. Zurza. Daug buvo tikimasi iš kliūtinio 3000 m bėgiko A. Aleksėjūno, kuris atrankos bėgime pasiekė olimpinį rekordą, bet finale pralaimėjo ne tik savo nuolatiniam konkurentui belgui G. Rulensui, bet dar keliems bėgikams ir užėmė tik 7 vietą. Žinoma, K. Orentui 5 km bėgime nebuvo jokių šansų (nepraėjo atrankos), bet nepasisekė ir rimčiausiam favoritui, kuris daug kartų gerino ilgų nuotolių pasaulio rekordus – australui R. Klarkui (tik bronza 10 km). Labai nepasisekė aštuonvietės valties komandai, kurios pagrindą sudarė legendiniai šeši Vilniaus ,,Žalgirio“ lietuvių irkluotojai. Jie buvo laikomi favoritais, nes daugelį tarptautinių regatų buvo laimėję ir prieš pagrindinius vokiečių aštuonvietininkus. Tokijuje jie liko tik penkti, bet sekančiose žaidynėse Mechike (1968 m.) jie iškovojo bronzos medalius. Be R. Tamulio sidabro, arčiausiai buvo ietininkė  B. Kalėdienė su ketvirtu rezultatu.  Kas visam laikui įsidėmėjo iš kitų šalių sportininkų pasiekimų. Tai vėl etiopo A. Bikilos antra pergalė iš eilės maratono bėgime, tik šįkart jau bėgo ne basas. Įsiminė man 100 m nugalėtojo amerikiečio B. Hajeso, pramintu ,,juoduoju žaibu“, bėgimas (10 sek.), kuris aplenkė mažutį bėgiką E. Figuerolą iš Kubos (šioje olimpiadoje bus įdomu stebėti, ar JAV sprinteris T. Bromelis kėsinsis į U. Bolto rekordus), P. Snelo iš N. Zelandijos įspūdingos pergalės dviejuose distancijose (800 m ir 1500 m), netikėta brito L. Deviso pergalė prieš pajėgiausius to meto šuolininkus į tolį – amerikietį R. Bostoną ir rusą I. Ter-Ovanisianą. Mane labiausiai domino žymiausių to laikmečio šuolininkų į aukštį ruso V. Brumelio ir amerikiečio Dž. Thomo  nuolatinė dvikova, kurią visus kartus laimėjo rusas, taip pat ir Tokijuje. Beje, tai buvo paskutinė olimpiada kai nugalėtojas šoko į aukštį krūtine. Nuo  Mechiko olimpiados nugalėtojas R. Fosberis (224 cm) ir visi  sportininkai (-ės)  šoka nugara, pavadinta to paties R. Fosberio vardu. Lietuvoje (ir Sovietų Sąjungoje) pirmasis pradėjo tuo stiliumi šokinėti K. Šapka.

Stebėjau puikią dvikovą tarp amerikiečių rutulio stūmikų D. Longo ir R. Matsono, neįtikėtina  amerikiečio A. Orterio pergalė disko metime. Tai unikalus diskininkas, kuris laimėjo 4 olimpiadas (1956, 1960,1964, 1968). Įdomiausia, kad šis diskininkas tarp olimpiadų praktiškai beveik nerungtyniaudavo ir nefigūruodavo  tarp pretendentų į medalius. Bet ateina Olimpinės žaidynės ir A. Orteris vėl ant aukščiausios pakylos ir kaskart su olimpiniu rekordu. Sulaukęs 48 m pasiekė asmeninį rekordą (69,48 m), kai dauguma 40-mečių metikų (net 35 metų) jau būna seniai baigę sportinę karjerą.

Tai viena didžiausių lengvosios atletikos sporto legendų. Jei mūsiškiams lengvaatlečiams nepasisekė 1964 m. Tokijuje iškovoti medalių, tai kaimynams labiau pasisekė. Estas R. Aunas dešimtkovėje iškovojo sidabro medalį, o latvis J. Lūsis bronzos medalį ieties metime (sekančioje laimėjo aukso medalį).

Iš moterų lengvaatlečių įsiminė amerikietės W. Tajes pergalė 100 m bėgime, bet turėdama labai stiprias bėgikes, JAV kvartetas pralaimėjo 4×100 m estafetę Lenkijos bėgikėms, kurios pasiekė pasaulio rekordą. Bet paaiškėjus, kad Klobukovskos organizme viršyta leistina vyriškų hormonų riba, rekordas buvo anuliuotas. Labai įsiminė rumunės J. Balaš pergalė su didžiuliu pranašumu šuolyje į aukštį. Jos rezultatas stulbinantis, pasiektas prieš 57 metus ir dabar ne vienose stambiose tarptautinėse varžybose pretenduotų į prizines vietas. Ji peršoko 190 cm ir artimiausią varžovę aplenkė 10 cm. Mūsų atstovė dabartinių olimpinių žaidynių Tokijuje A. Palšytė ne visada įveikia tokį aukštį. Reikėtų akcentuoti, kad tais laikais dar niekas nešokinėjo nugara fosberio būdu.

Iš kitų sporto šakų įsiminė rusių aukštaūgių tinklininkių finalinė kova su mažutėmis, smulkutėmis japonėmis. Vis dėlto, pajėgesnės buvo japonės. Pamenu, ilgai diskutuota, kad Japonijos tinklininkės buvo treniruojamos drastiškais metodais, kas dabar kriminalu kvepėtų. Labai tuo laikmečiu Sovietų Sąjungoje buvo populiari sportinė gimnastika, kurioje tarp kitų šalių ilgai dominavo rusai. Tokijo olimpiadoje sužibėjo čekė V. Časlavska, laimėjusi 3 aukso ir sidabro medalį (iš viso yra laimėjusi 7 olimpinius aukso medalius), o  garsioji L. Latynina – tik 2 aukso, 2 sidabro ir 2 bronzos. Beje, jai net 48 metus priklausė daugiausiai olimpinių medalių iškovojusio sportininko rekordas – 18 (9+5+4). Ir tik 2012 m. JAV plaukikas M. Felpsas ją aplenkė. Jis per keturias olimpiadas iškovojo 23 aukso, 3 sibabro ir 2 bronzos medalius.

1964 m. Tokijo olimpiadoje iš plaukikų atkreipiau dėmesį į Australijos plaukikę A. Frazer, kuri laimėjo trečiojoje olimpiadoje  paeiliui 100 m laisvu stiliumi rungtį. Ji buvo pirmoji moteris, nuplaukusi 100 m greičiau, nei per 1 min. Amerikietis  D. Šolanderis laimėjo 4 aukso medalius ir matyt inspiravo M. Spitzą (7 aukso medaliai su tiek pat pasaulio rekordų Miuncheno olimpiadoje 1972 m. plius dar 2 aukso prieš tai Mechike) ir M. Felpso iškilimą į praktiškai niekam nepasiekiamas olimpines aukštumas. Nežinau kodėl įsiminė plaukikai: šešiolikametė G. Prozumenšikova (2:46,2) ir G. Prokopenko (2:28,2). Palyginimui, R. Meilutytė yra plaukusi 200 m per 2:25,62. Minėti plaukikai laimėjo aukso ir sidabro medalius, plaukiant krūtine 200 m (100 m dar nebuvo). Tai tas stilius, kur vėliau Lietuvos plaukikai pasiekė didžiausių pergalių. Be R. Meilutytės, tai A. Juozaitis, L. Kačiušytė, R. Žulpa, G. Titenis, žiūrėsim, kaip pasiseks K. Teterevkovai Tokijo olimpiniame baseine. Ir paskutinis momentas iš tos olimpiados prisiminimų, tai ruso J. Vlasovo (trikovėje iškėlė 570 kg) ir ukrainiečio L. Žabotinskio (572,5 kg) dvikova sunkumų kilnojime supersunkaus svorio kategorijoje. Ukrainietis laimėjo ir Mechike auksą.

Dabar galima trumpai grįžti į šiandien prasidedančias Tokijuje olimpines vasaros žaidynes. Galima pasakyti, kad jos bus kažkokios keistos. Dar tebesiaučiant Covidui, žiūrovams neleista stebėti, japonai patys nenoriai ir nepalankiai žiūri į šią olimpiadą, mūsų delegacija mažiausia dalyvių skaičiumi, nors ir padidėjo keturiais irkluotojais. Bet vis vien tik 41 sportininkas. Gal užtektų ir per pus mažiau jų,  jeigu iškovotų  kokius 3–5 medalius, tuomet niekas labai nepyktų. Baigėsi tie laikai, kai buvo vadovaujamasi P. Kuberteno devizu ,,svarbu dalyvauti, o ne nugalėti“. ,,Turistų“ šalys stengiasi nedeleguoti į Olimpines žaidynes, per brangus malonumas. 

Nelabai nusimato mūsiškiams pabuvoti ant olimpinio pjedestalo. Rimčiausiai, bent pernai, atrodė D. Rapšys, bet silpnas pasirodymas Europos čempionate tarp ,,savų“ europiečių, o kur dar JAV, Australijos, Kinijos, Japonijos, Brazilijos plaukikai. A. Gudžiui, norint laimėti bent kokios prabos medalį, reikia (-ėjo) stabilių metimų už 70 m. Dabar stipriai atsilieka nuo švedo D. Stalio ir jaunojo slovėno supertalento K. Čeho (pasirodo, slovėnai ir be L. Doncičiaus turi kitų superžvaigždžių) ir  Jamaikos metiko F. Dacreso. Kitoje olimpiadoje, manau, jau turėsime labai rimtų diskininkų – V. Aleknos sūnus Mykolą ir Martyną, tik neramina jų fiziniai duomenys, trūksta ūgio, reikia ne mažiau 2 m. Lieka laukti A. Gudžiaus stebuklo. Olimpinį medalį tikrai laimėtų ieties metikas E. Matusevičius, jei pasiektų ar viršytų savo asmeninį (šalies) rekordą (89,17 m). Bet dažniausiai per atsakingas varžybas mūsiškiai lieka toli nuo savo pasiekimų. Kalbėti apie kitus lengvaatlečius, kurie pretenduotų į aukštas vietas, nelabai realu. A. Palšytei, neturint 200 cm šuolių, tikėtis medalių utopija, kaip ir A. Glebauskui, jam  reikėtų turėti šuolyje į aukštį bent 235 cm, kad galėtų pakovoti dėl medalių. O apie D. Zagainovos  trišuolio galimybes olimpiadoje nėra ką ir kalbėti, kaip ir  apie G. Truskausko rezultatus 200 m. bėgime. Gali kartais nustebinti mūsų ėjikai. Neįsivaizduoju, kokias vietas gali užimti mūsų irkluotojai. Visi pasipiktinę tenisininko R. Berankio poelgiu, kuris atsisakė dalyvauti Tokijo olimpiadoje. Gal ir gerai, nes ten nėra ką veikti, nes vėl, ko gero, būtų tikimybė gauti absoliutų ,,riestainį“, kaip  Rio de Žaneire. Manau, gal kas ir ,,iššaus“ į kokį nors prabos medalį. Labai įdomu bus stebėti pasirodymą gimnasto R. Tvorogalo. Abejoju, ar mūsų penkiakovininkai užlips ant olimpinio pjedestalo laiptelių. Labiausiai sporto visuomenei, sirgaliams trūks mūsų krepšininkų. Manau, jei prieš slovėnus būtų buvę sveikas V. Kariniauskas ir iš jaunimo Ąž. Tubelis, tai, ko gero, Lietuvos rinktinę matytume Tokijuje. 

Bus įdomu stebėti mūsiškių skriaudikus slovėnus, jų pasirodymus. Beje, prognozuojama, kad šias žaidynes laimės australų krepšininkai, bet, manau, vis dėlto  laimės JAV krepšinio rinktinė. Rugpjūčio 8 d. paaiškės visi 339 rungčių nugalėtojai, gal ir Lietuvos olimpiečiai papildys medalių kraitį su vėliavneše dziudo kovotoja  S. Jablonskyte.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!