Kadaise tūkstančiai apsilankiusių turistų mūsų rajone per šių žmonių pasaulėžiūrą įkvėpė mūsų krašto tradicijų ir kultūros ypatumų, pažino gamtos grožį ir kelionių prasmę, į savo gimtuosius kraštus išsivežė pačius skaidriausius prisiminimus apie Lietuvą ir lietuvius. Jų bendravimo kokybė buvo vizitine kortele turizmo infrastruktūros plėtrai Aukštaitijoje.

Nuo pirmųjų valčių vilkstinių su turistais per Aukštaitijos nacionalinio parko ežerynus praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet Palūšės turistinės bazės instruktoriai (čia netinka žodis buvę) tarsi nejaučia laiko naštos, o kupini energijos ir jaunatviškų prisiminimų vėl ima irklus į savo rankas, vėl valtys skrenda pirmyn į žydruosius Baluošo atolus…

Liepos 20-ąją maršrutas iš Trainiškio vandens keliu vedė į Ginučius. Valtyse – buvę kolegos, kelionių po Aukštaitijos nacionalinį parką entuziastai ir fanai, turistinių grupių vedliai. Po daugelio metų išsiskyrimo – jiems viskas suprantama, kaip vakar: išsaugotas mokėjimas rūpintis grupe, matyti kiekvieną, pagelbėti. 

Susitikimo entuziastas biologas Pranas Zubrickas, plaukdamas su augančia jaunimo pamaina, turistinės bazės instruktoriumi dirbo penkis sezonus. Jo atmintyje geriausi prisiminimai apie prabėgusius metus ir žmones. 

„Turistai iš įvairiausių sovietinių respublikų atvykdavo didelėmis grupėmis. Tuometinės profsąjungos dirbantiesiems skirdavo tokius poilsinius kelialapius. Lietuviams praktiškai jie būdavo neprieinami, nes turistai į Ignaliną vyko iš visos didelės šalies – nuo Maskvos, Sankt Peterburgo iki Vladivostoko, Vidurinės Azijos, Kaukazo respublikų, Ukrainos ir kt. Atvykę keliautojai ne visada buvo pasiruošę tiems išbandymams, kurie jų laukė kelionėse. 

Instruktoriais Palūšėje daugiausia dirbo studentai per vasaros atostogas. Į profsąjungų apmokėtą paslaugų įėjo grupę globojančio instruktoriaus paslaugos. Jis atvykusiuosius sutikdavo, pravesdavo „instruktažą“, surinkdavo parašus sąraše, patvirtinančiame tai, kad turistas saugumo instrukciją išklausė, organizuodavo smulkaus inventoriaus ir maisto davinių paskirstymą, susodindavo į valtis, mokydavo irkluoti, lydėdavo žygyje, padėdavo įkurti stovyklavietes, ruošti vakarienę, bintuodavo pūslėmis „nuėjusias“, neįgudusias rankas, organizuodavo atsisveikinimo vakarą, pristatydavo liaudies tradicijas, papročius, atlikdavo galybę kitų darbų. Žodžiu, buvo grupės ir kiekvieno atskirai tėvas ir mama viename asmenyje. O maršrutai buvo įvairūs – 3–5 ar 10 dienų. Grupėse – nuo 20 iki 50 ir net 100 žmonių. Keliautojų skaičiai svyravo, bet atsakomybės našta instruktoriui visada buvo didelė.

Daugelis rusų, patekę į mūsų kraštą, jautėsi tarsi Rojuje – maistas geras, nuostabi gamta, šiltas priėmimas, todėl išsivežę pačius gražiausius kelionės prisiminimus, jie dažnai sugrįždavo vėl, su savo artimais ir pažįstamais.

Jurijus Kniazevas iš Sankt Peterburgo (buvusio Leningrado) tapo pirmuoju Lietuvos turistu ir daugelį metų pats vedė grupes Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais. Geriausi prisiminimai apie vyr. instruktorių Albertą Umbražiūną, organizavusį visų instruktorių darbą, kūrusį maršrutus, reiklų, bet objektyvų mūsų vadą.

Kolegų ir bendarminčių gretose valtyje – viena pirmųjų instruktorių – neprarandanti kelionių ir bendravimo ugnelės Vladė Adomavičienė, Liucijus Laužikas – pirmasis 1988 m. perplaukęs valtimi su Trispalve Aukštaitijos ežerų maršrutais. Palūšės bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis lieka prisiekusių instruktorių gretose, kaip ir broliai Gintautas, Vidmantas ir Vytautas Čepulėnai, Valdas Valenta.

„Skubančiame laike poilsis ant vandens mums išliko ypatingu ir nepakartojamu. Prabėgo daug dešimtmečių nuo veržlaus instruktoriavimo, bet anų dienų kelionių azartas nepalieka. Kasmet pats stengiuosi praplaukti senaisiais maršrutais, pasigrožėti nuostabiais gamtovaizdžiais, prisiminti likimo draugus, patirtus nuotykius ir išmoktas bendravimo pamokas. Džiaugiuosi su buvusiais kolegomis vėl sėdėdamas valtyje, už irklų. Argi gali būti kažkas prasmingesnio už pažinimo tiesas, už šiltą ir išsiilgtą bendravimą kelionėje, tarsi laiko pilnatvėje? Tai – gyvenimas.“

Pasirinkto maršruto instruktorius Pranas ZUBRICKAS toliau vedė grupę iki sentimentų pažįstamais takais – į Baluošo ežere esančios Ilgasalės ežeriuką (be pavadinimo), į etnografinį senąjį Šuminų kaimą, į prisiminimų kelionės galutinį tašką – Ginučius. Tarsi nieko neslėgtų metų ir rūpesčių našta, tarsi grįžusi jaunystė skraidintų valtis ežero bangom…

Maršruto pabaigoje, laikantis senųjų turistinių grupių tradicijos, išmaudytas instruktorius ir pažadėta kitąmet būtinai vėl sugrįžti į susitikimą su bendraminčiais, prisiekusiais Aukštaitijos nacionalinio parko grožiui ir ištikimiems kelionėms. 

Autorės nuotr.