Regi aukštas liepas, žalumoje skęstančią sodybą ir nelieka žodžių. Bitininko ramybė nenuperkama – perduodama iš kartos į kartą, puoselėjama, saugoma gerume. Kai rami pašnekovo dvasia, tuomet ramu ir lengva aplinkiniams perprasti gyvenimo išmintį, atvirai žvelgti į akis, džiaugiantis pažinta visuma. 

„Buvo laikas, kai su tėvu, arkliuku važiuodavome į Ignalinos turgų, o jaunystėje smagiai šokau Linkmenyse su gražuolėm linkmeniškėm… Dabar jau ne pirmą dešimtmetį esu pasinėręs į gimtinės ramybę, palikęs miestų triukšmą kitiems ir mėgaujuosi bičiulyste su bitelėmis. Ta bendrystė įaugusi su krauju, perimta palengva iš tėvo, irgi Jono.

Senas sodas, o kirsti negaliu, gaila – tėvo sodinta. Jei kartais tenka pašalinti kokį medį, būtinai atsodinu, nes negaliu kitaip“, – pasakoja bitininkas Jonas Blažys, dabar gyvenantis dviejų rajonų – Ignalinos ir Utenos sandūroje.

 Kažkada nepatekęs į išsvajotas miškininkystės studijas Žemės ūkio akademijoje, pasirinko statybų inžinieriaus profesiją ir gerą gabalą gyvenimo atidavė Marijampolei. 

„Visas darbas – su žmonėmis. Daug atsakomybės, įtampos, nenumatytų situacijų. Buvo statybose atvejų, pasibaigusių mirtimi, nes žmogaus aklumas priklausomybėse tampa beribiu ir tuomet negirdima nei pastabų, nei aiškinimų. Visko buvo, bet dirbau iki pensijos.

2002 m. su žmona Irena atvykome į Mineiškiemį slaugyti mano tėvų. Greitai mirė tėvas, po keleto metų ir mama… Tėvo bitelės tarsi pakvietė pasilikti visam laikui. Keletą bičių šeimų atsivežiau iš Marijampolės, avilys prie avilio ir susirinko iki 60, o dabar vėl tik 25. Nepanorau prievartauti bitelių pramoninėje bitininkystėje. Labai gerai, jei iš šeimos gaunu 30 kg medaus. Mano bitės neatskiriamos nuo tos ramybės, kurią radau po gimtinės liepomis. Jaunystėje nuo bitės įkandimo visas ištindavau, o dabar viskas praėjo, net paraudimo nelieka, jei kartais kuri ir įgelia. Skaudžiausia susidurti su bitelių mirtimi nuo aplinkinių ūkininkų neatsakingo savo laukų purškimo. Bitei pakanka perskristi tokį lauką net nenutūpus, o jau nežino į kurį savo avilį grįžti. Pernai šitaip voliojosi prie lakų saujos numirusių bitelių, net širdį sopėjo nuo tokių vaizdų. 

Darbas su bitėmis reikalauja atsakomybės. Pažinau vieną bitininką, kuris bičių šeimas lankydavo kartą per mėnesį. Atvažiuoja, o medumi darbininkės jau visus plyšelius aviliuose užlipdžiusios… Pradeda jį lupinėti, biteles suerzina ir tenka lėkti namo visam sukandžiotam. Tada skambina man, kviečia, kad gelbėčiau. Matot, apie bitelę reikia tupinėti, šokinėti, kaip aplink žmoną. 

Reikalingas nuolatinis kontaktas su bitelėmis. Tuomet apsupa ramybė, supratimas, nebylus ir harmoningas dialogas su gamta. Bitės regi žmogų, joms nesuvaidinsi, nesumeluosi, šalia jų lieki išskaidrintas, tikras.

Jei galiu, visada padedu jauniems, pradedantiems bitininkams – ką patariu, kur parodau. Šitoks buvo ir mano tėvas.

Sūnūs Audrius su Sauliumi jau suaugę, kuria savo gyvenimus – vienas Lietuvoje, kitas – Čikagoje, bet abu džiaugiasi, turėdami kur atvykti į gimtuosius namus, džiaugiasi mano bičiulyste. 

Septintus metus baigianti anūkėlė Ugnė noriai padeda darbuose su bitelėmis, net turi pasirinkusi savo priežiūrai vieną avilį. Gal jinai ateityje perims bitininkavimą…

Metai daro savo, nes vis sunkiau į medžius karstytis, renkant atskridusius spiečius“, – sako bitininkas ir kartu pasidžiaugia dar viena atlikta gyvenimo misija.

„Antrojo pasaulinio karo pradžioje netoli mūsų sodybos buvo rasti du negyvi rusų kareiviai. Tėvas slapta palaidojo juos. 1944-ųjų vasarą vėl visai šalia žuvo vokiečių karininkas. Sulaukęs nakties, tėvas jį palaidojo rusų kareivių kape. O kad nepamirštų kapo vietos, pasodino jauną ąžuoliuką. 70 metų buvo saugoma kapo paslaptis. Ąžuoliukas išaugo į didelį medį. Tėvas mirė taip ir nepasakęs niekam tikslios kapo vietos. 2011-ųjų vasarą nusprendžiau surasti kapo vietą, nes visgi ten – žmonės, kareiviai. Ir pavyko. Rusų kareivis atgulė Utenoje, o vokiečių kūnai perlaidoti Šančių kapinėse, Kaune. 2014 m., režisierius Audrius Stonys apie mano paieškas sukūrė dokumentinį filmą „Kenotafas“, – džiaugėsi pasiektu tikslu Jonas Blažys ir vedė mane prie giminės koplytstulpio, iš kurio palaimingai žvelgia šv. Jonas Krikštytojas – Jonų globėjas ir bičių globėjas Ambraziejus. 

Šventieji tikrai saugo garbaus bitininko sodybą, nes pavasarį į obelis įkelta 20 inkilų, žalumoje slepiasi inkilas patiems mažiausiems čiulbuonėliams, savo vietos laukia inkilas pelėdai, kuri vis mėgina susidraugauti su šeimininku Jonu. 

Dvasios trapumo ir jėgos gyvenimui jam gali pavydėti daugelis. Gal gimtinės liepos maitina jo gražią dvasią kilnumu ir regėjimais, ne kiekvienam duotais ar skirtais Aukštybių. O gal dovanodamas neskaičiuotą gerumą aplinkiniams, gauna gerumo atsaką dešimteriopai, su kaupu. 

Autorės nuotr.