Gražiausios gyvenimo dovanos – sutikti žmonės, su kuriais bendrystėje randi primirštas tiesas, pažįsti naują tikrovę, jų akimis regi kitokias, nepakartojamas spalvas žmogiškos būties horizonte. Klausausi garbaus pašnekovo ir vėl, tarsi gyvi, iš tolimos praeities atplaukia Vinco Krėvės ir Antano Vienuolio apsakymų herojai, kažkur šalia sušlama Grainio liepa, o skerdžius Lapinas aštriai renka argumentus, viskam ieškodamas savo logiško aiškinimo. Ach, tie gražūs maištingos lietuviškos dvasios nešiotojai!.. 

Vienam iš vyriausių Linkmenų parapijos gyventojų Jonui Strižauskui daugelis galėtų pavydėti sveiko humoro ir aštraus proto. Aukštybių apdovanotas gera atmintimi ir ilgaamžiškumu, pašnekovas neslepia savo maištingos prigimties ir noro viską moksliškai paaiškinti. Kažkada, sutikęs vieną jauną kraštietį, pasirenkantį kunigystės kelią, įspėjo – žinai, geru dvasininku būti nelengva. Gerai, jeigu TENAI nieko nėra, o visgi, jeigu yra?.. Ir kas supras tą dėdę Joną, ar pajuokavo tada, ar išminties perlų paskleidė…

Jo kartos žmonių gyvenimas nelepino. Metai praskriejo darbuose ir dabar linkmeniškis J. Strižauskas baigia devintą dešimtį, greitai švęs gražų jubiliejų. Prisimindamas buvusius laikus, pašnekovas lengvai „nardo“ istorijos įvykių detalėse, šmaikščiai pasakoja apie pažįstamus, gimines, draugus.

„Mano gimtinė – Cijonų kaimas, kuriame buvo 13 sodybų. Visi bendraamžiai jau iškeliavo į Anapilį, likau vienas. O vaikystėje augau dideliame pulke – buvau pats jauniausias. Ūkis didelis, darbų daug. Išeinu ganyti žąsų, tik supliaušku botagu ir lekiu, net balos pykši. Visokių žaidimų prigalvodavome. Dvi klases baigiau Grikiapelėje, mokė mokytojas Radušis. Visi į mokyklą keliaudavome su mediniais portfeliais, skaičiavimui kiekvienas turėjome po 10 pagaliukų, namuose išdrožtų. Jei kuriam mokiniui nesisekė skaičiuoti, gaudavo kampe pastovėti ir visokios kitokios bausmės buvo. Keturias klases baigiau Linkmenyse, bet toliau mokslams vietos neliko, nes naujai susikūrusiems kolūkiams reikėjo darbininkų.“

Triūsė J. Strižauskas fermose, laukuose, kur tik reikėjo jaunų ir tvirtų rankų. Vėliau, geresnio uždarbio ieškodamas, pateko prie Baikalo ežero į Sibiro miškus – sakų rinkti. Žydrųjų platybių jėga visam laikui įsirėžė Jono atmintyje, ir dabar, patirtus įspūdžius prisiminus, tiesiog žaižaruoja pašnekovo akys nuo tolimoje praeityje regėto Baikalo grožio. Vėlesnis laikas atiduotas statyboms Estijos miestuose – Narvoje, Taline. 

„Namuose susirgo tėvas ir paprašė manęs, kad pasilikčiau slaugyti, taip visam laikui apsistojau Linkmenyse, vėl grįžau į kolūkį. Likimas suvedė į porą su Vanda nuo Saldutiškio, gimusia Žiezdrelės kaime. Sukūrėme šeimą, gimė ir užaugo keturi vaikai. Kolūkyje dirbau brigadininku statybose, stačiau namus kitiems, stačiau sau. Ūkis, darbas, šeimos džiaugsmai ir vargeliai praskrido kaip vėjas. Mėgau bendrauti ir diskutuoti su kunigais – Jonu Lauriūnu, Jonu Kardeliu, Kazimieru Kinduriu. Prašydavo mane dvasininkai į talką ir padėdavau bažnyčios remonto darbuose. Visada jiems turėjau klausimų apie tikėjimo slėpinius ir žemiškos būties esmę, nes kol gyvas žmogus, vis ieškai daugelio atsakymų“ – aiškino pašnekovas.

Greitai prabėgo tie dešimtmečiai – Strižauskų vaikai sukūrė savo gyvenimus, Jonas liko našlys ir dabartinius įvykius pasaulyje noriai stebi per televiziją, o kartais užeina kuris kaimynas su naujienomis… Tėvu rūpinasi atžalos – skambina, lanko, prižiūri.

Vakarų ramumoje priimdamas garbingą amžiaus sukaktį, dabar Jonas Strižauskas dažnai svarsto apie istorines ir asmenines tiesas, kurios privalėtų likti aiškiomis, nejudinamomis, bet visgi, lieka laike neišsakytomis, lengvai nerastomis žmonių gyvenimuos.   

Autorės nuotr.