Daug metų, rudenėjant, ieškodavau žmogaus, kuris aplinkiniams papasakotų apie miško alsavimą, pasidžiaugtų visais turtais ir gėrybėmis, užaugančiomis žaliaskarių glėbyje. Prieš dešimtmetį lengvai rasdavau Labanoro pakraščiuose girių mylėtojas, renkančias uogas ir grybus, vaistines žoleles, mokančias užkalbėjimus nuo gyvatės įkandimo, nuo išgąsčio, savo apdaro vidinėje kišenėje visada turinčias šv. Agotos duonos.

Šiandieną viskas sunkiau, nes vyresnioji karta išeina, o jos dialogo su gamta nelieka kam perduoti. Tikru šviesos spinduliu nušvinta akimirka, kuomet dar sutinki „girių žmogų“ – šiltą nuoširdumu ir bendravimu su aplinkiniais.

Mano pašnekovė Inga Vaickūnienė iš Krivasalio kaimo gimė sostinėje. Gerai prisimena savo dienas savaitiniame darželyje, vis skubančius ir užimtus tėvus. Didžiausiu džiaugsmu virsdavo pabėgimas iš miesto triukšmo į Davaisių kaimą, pas močiutę. Jau šešiametė keliaudavo su ja į mišką spanguoliauti.

„Močiutė išmokė miške daugelio dalykų. Pirmiausia – ramaus aplinkos vertinimo – apžiūrėti kelmus, ant kurių auga uogos, kad nebūtų angių, nes drėgnuose spanguolynuose jų gyvendavo labai daug. Nei tūptis, nei sėsti ant samanų neleisdavo, renki uogas tik pasilenkusi. Stengdavausi rinkime nuo jos neatsilikti, kiek tik pajėgė mano vaikiškos rankelės. Jei močiutė surinkdavo 10 l spanguolių, aš trejetą. Tais laikais už vieną litrą gaudavome 15 kapeikų. 

Ugtelėjusią jau vesdavosi į Antanų miškus bruknių rinkti. Savo kišenėje visada turėdavo šv. Agotos duonos apsaugai, o mano aprangoje įsiūdavo šventintą medalikėlį. Tėvų gyvenimas taip susiklostė, kad močiutė mane ir užaugino. Nebuvo tokios vasaros, kad būčiau be miško, kuris palaipsniui tapo dosniu mano draugu, maitintoju, dvasinių ir fizinių jėgų šaltiniu. Miškas – visas mano gyvenimas. Dirbdama prekyboje, ieškojau visokių galimybių kuo dažniau ištrūkti į žaliaskarių prieglobstį, tiesiog dusau be miškų…“ – pasakojo Inga.

Jau 41-erius metus vyksta gražus jos dialogas su giriomis, į kurį, irgi nuo šešerių metų, įsitraukė sūnus Vaidas.

„Mano diena prasideda penktą valandą ryto. Vaidą keliu vėliau, o jis labai azartiškas grybų ir uogų rinkėjas. Priversti dirbti tokių darbų vaiko neįmanoma, reikia vidinės traukos… Sėdam ant dviračių ir skubam į pažįstamas vietas. Vienai būtų sunkiau, dviese – daugiau saugumo, ramybės. Miške pietaujame, nors pati dažnai vos užkandu, nes norisi daugiau uogų surinkti ir daugiau energijos lieka darbui. 

Vaikystėje išmokusi spanguoliauti, brukniauti, gyvendama Krivasalyje išmokau ir mėlynes rinkti. Skirtingos uogos – skirtingų rinkimo ypatumų reikalauja“, – savo patirtimi dalinosi pašnekovė.

I. Vaickūnienės intensyvus dialogas su mišku prasideda gegužės pirmomis dienomis – sraigių rinkimu, o tęsiasi iki spalio pabaigos. Šie metai nelabai turtingi, nes uogos išdegė nuo karščių, grybų – nedaug. Vos uždirba 10 Eur per dieną, o būdavo, kad lengvai surenka ir visus 40 Eur. Šiais sudėtingais laikais miškas – šeimos pragyvenimo šaltinis, nes vaikai svajoja apie keturračius, pagrandukė Karolina prašo žaislinės virtuvės, o ir naujiems mokslo metams visko reikia. Inga stebisi mamų skaičiavimais, kurios sako, kad mokinius išleisti į mokyklą pakanka 50 Eur. Vaikai iš visų rūbų išaugo, todėl teks daug plačiau atverti šeimos piniginę. O čia į pagalbą „atskubės“ miškas. Gražu, kai jis eina išvien su žmogaus svajonėmis ir darbštumu, padeda kurti gerovę aplinkoje ir saugo savo prieglobstyje nuo gyvenimo negandų. Svarbu, kai miškas ir žmogus supranta vienas kitą, kol dialogas eina per širdį – jis amžinas. 

Autorės nuotr.