Didžiausias pastarųjų penkerių metų sportinių varžybų pasaulyje įvykis buvo Tokijo vasaros olimpinės žaidynės, kurios prasidėjo liepos 23 d. ir baigėsi rugpjūčio 8 d. Išdalinti 339 medalių komplektai, t. y. daugiau nei 1000 įvairios spalvos medalių. Vadinasi, statistiškai kas 10 olimpietis (iš viso sportininkų buvo 11 091) gavo apdovanojimą. Bet pridėjus komandinėse, estafečių rungtyse laimėjusių sportininkų medalius, jų tenka beveik kas devintam. Vadinasi, mūsų deleguoti sportininkai (42 dalyviai) turėjo iškovoti 4–5 medalius, o grįžo tik su vienu sidabro medaliu. Ir tik stebuklingu būdu nuo absoliutaus kracho išgelbėjo sidabrą neprognozuojamoje penkiakovėje iškovojusi L. Asadauskaitė. Bendroje komandinėje įskaitoje užimta 71–76 vieta – blogiausia nuo nepriklausomybės pradžios. 

Kad toks liūdnas vaizdelis bus, jau galima buvo nujausti dar neprasidėjus žaidynėms. Toną uždavė nepatekę krepšininkai, o jau Olimpiadoje nesėkmių virtinė prasidėjo nuo plaukikų, nuo pagrindinio olimpinio vilties medalio neiškovojusio D. Rapšio. Ir nuvilnijo nesėkmės per visas kitas rungtis (lengvaatlečių disko metiko A. Gudžiaus, šuolininkų į aukštį A. Glebausko ir A. Palšytės), daugelio kitų nesėkmingų pasirodymų. Kas labiausiai stebina, kad mūsų sportininkai turi ,,fantastinių sugebėjimų“ pasiekti neblogų rezultatų, dalyvaudami pačiose aukščiausio rango varžybose (Europos, pasaulio čempionatuose), o Olimpiadose jų rezultatai dažniausiai būna per ,,kilometrą“ žemesni nei asmeniniai, ar sezono pasiekimai. Jei neklystu, tik olimpiečiai plaukikai A. Šidlauskas ir K. Teterevkova pagerino asmeninius rekordus (žinoma, neskaitant L. Asadauskaitės). Ir tai tik parengiamuosiuose plaukimuose, bet jau pusfinalyje pakartoti nepajėgė. Turime nemaža pavyzdžių, kai kitų šalių sportininkai po vienos rungties, praėjus vos keliolikai minučių, jau laimi kitoje distancijoje. Arba bėgikė S. Hassan, nugriuvusi 1500 m bėgime, pakilusi laimi kvalifikacinį bėgimą (o finale – bronzą), o vėliau dar laimi auksą 5000 ir 10 000 m bėgimuose. O mūsų sportininkams ,,parako“ dažniausiai teužtenka vienam startui. Galima pateisinti tuos sportininkus, kurie dalyvauja pirmą kartą žaidynėse, bet dalyvaujant antrą, trečią ar net ketvirtą – vargu. 

Pralaimėjusius bandoma pateisinti, kad šie esą kažkada turėjo traumų (pvz. A. Palšytė), o M. Lasickienė, turėjusi traumą gegužėje, laimėjo su geriausiu sezono rezultatu – 204 cm. Beje, A. Palšytė su rezultatu 186 cm net prieš 57-erius metus vykusioje Tokijo olimpiadoje būtų pralaimėjusi. Žiūrint retrospektyviai, ir kitų mūsų lengvaatlečių rezultatai prastesni nei 1964 m. Tokijo olimpiados nugalėtojų. Antai A. Glebausko rezultatas 217 cm, o tuomet laimėjusių V. Brumelio ir Dž. Thomo – po 218 cm, A. Palšytės 186 cm, o rumunės J. Balaš – 190 cm, perspektyviosios L. Jasiūnaitės ieties metime rezultatas (60,06 m), o rumunės M. Peneš – 60,54 m. E. Matusevičius ietį numetė 81,24 m, o suomis P. Nevala – 82,66 m. G. Truskauskas (200 m – 21,02 sek.) pralaimėtų net 1956 m. Melburno nugalėtojui B. Morrow (20,6 sek.). Daugumos mūsų lengvaatlečių parodyti rezultatai Tokijo olimpiadoje atsilieka nuo senelių prieš tris kartas pasiektų rezultatų. O juk sportininkų pasiekimai per 50–70 metų išaugo į neįsivaizduojamas aukštumas. Mūsų sportininkams aiškiai trūksta rimtų sporto medicinos, psichologų pagalbos (o gal pasikvieskim šamanų iš Afrikos džiunglių – pigiau atsieitų?).

Mes jau nebegalime kaip lygūs kovoti ir su latviais, estais, slovėnais. Slovėnija su 2,1 mln. gyventojų iškovojo 5 medalius (3+1+1). Buvo puikios galimybės dar 2 sidabro medalius iškovoti disko metime ir vyrų krepšinyje). Jau pralaimime ir nykštukinėms šalims. Bermudų salos (plotas 54 km2, truputį didesnis už trečdalį Ignalinos rajono, o gyventojų – apie 72 tūkst.) delegavo 2 sportininkus, iš jų triatlonininkė F. Duffi grįžo su aukso medaliu, o Fidžio (apie 1 mln. gyventojų) regbio komanda auksą iškovojo antrą kartą iš eilės.

Mane nustebino silpnas JAV sportininkų startas, bet įsibėgėję, finiše aplenkė Kinijos olimpiečius. JAV taupyklėje 39 aukso, o iš viso – 113 medalių, o kinų – 38 aukso, iš viso 88 medaliai. Amerikiečiai prarado apie 10 aukso medalių lengvojoje atletikoje (patyrė itin skaudų fiasko jų sprinteriai) ir plaukimo rungtyse. Nustebino Italijos lengvaatlečiai, iškovoję 5 aukso medalius ir nedaug atsiliko nuo JAV (tik 7 aukso). Gausų medalių kraitį susirinko japonai, gerai sudalyvavo rusai. Galima drąsiai teigti, kad viena sportiškiausių šalių yra D. Britanija ir Australija, kurių sportininkai yra konkurencingi beveik visose sporto šakose.

Labiausiai stebina nuolat gana silpnoki Vokietijos sportininkų pasiekimai. Kodėl taip teigiu. Jei kas prisimena laikus, kai buvo dvi Vokietijos (VFR ir VDR), Rytų vokiečiai, startuodami Olimpinėse žaidynėse atskira komanda, iškovodavo apie 100 medalių, tarp jų 40 ir daugiau aukso. VDR gyventojų skaičius buvo tik apie 17 mln., o susijungus abejoms Vokietijoms (1990 m.), gyventojų skaičius viršijo 83 mln. ir buvo galima prognozuoti, kad medalių dalybose Olimpinėse žaidynėse vokiečiai varžysis dėl pirmų vietų. Bet nieko panašaus neatsitiko. Ir šioje olimpiadoje jie iškovojo tik 37 medalius, iš jų 10 aukso ir liko devinti. Sparčiai progresuoja P. Amerikos ir Karibų, Azijos, Afrikos šalių sportininkai. Tik nelabai pateisinama, kad daugelis Vakarų Europos, arabų šalių lengva ranka suteikia pilietybes sportininkams, daugiausia afrikiečių bėgikams, futbolininkams, krepšininkams, kurie dalyvauja jų nacionalinėse rinktinėse. Mes net turintiems lietuviškų šaknų piliečiams labai nenoriai suteikiame dvigubą pilietybę. Prisiminkime, kiek ilgai tęsėsi pilietybės suteikimo klausimas krepšininkui I. Brazdeikiui.

Šios vasaros Olimpinės žaidynės Tokijuje baigėsi, galima sakyti, mums gana liūdnais rezultatais, o jau už trejų metų, 2024 m., laukia Paryžius. Ten, ko gero, bandysime gerinti rekordus arba antirekordus. Kuria prasme? Rekordas, jei Olimpiadoje dalyvaus daugiau nei 71 mūsų sportininkas (2008 m. Pekine dalyvavo 71). Šitas olimpinis rekordas būtų grynai lietuviškas ir jį įmanoma pagerinti. O antirekordas, jei nuvažiuotų mažiau nei 42 sportininkai. Pasvarstykime, kuris scenarijus geresnis. Jei nuvežame rekordinį sportininkų skaičių, yra didelė tikimybė, kad ir vėl dauguma, kaip įprasta, baigs savo pasirodymus pradiniame etape (semsis patirties sekančioms olimpiadoms). Įsivaizduokime, patenka mūsų futbolininkai ir žaidžia Olimpiadoje, pralaimėdami 7–10 įvarčių skirtumu. Manau, kad neverta siekti dalyvių rekordo, nes didelė tikimybė, kad bus olimpinių turistų, kurie brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Gal tikslingiau eiti dalyvių antirekordo keliu? Geriau 20–30 olimpiečių, iš kurių būtų galima tikėtis aukštų rezultatų ir vietų (bent iškovotų 3–5 medalius). 

Galima siekti dar vieno rekordo, tiesa tik lietuviško, siunčiant į Olimpiadą šeštą kartą S. Krupeckaitę, tikintis, kad ji iškovos medalį. Bet tai nerealu. Jų nebuvo per penkias olimpiadas, ko gero, nebūtų ir Paryžiuje. O JAV moterų krepšinio rinktinėje yra dvi sportininkės (S. Bird ir D. Taurasi), kurios penktą kartą (neįtikinėtina) iš eilės laimėjo aukso medalius. Mums net svajoti beprasmiška. 

Kai mums nesiseka vasaros (ir žiemos) Olimpinėse žaidynėse, žymiau geresni pasiekimai paraolimpinėse žaidynėse. Reikia palinkėti ir šiųmečiams paraolimpiečiams sėkmės Tokijuje, žaidynėse, kurios prasidės rugpjūčio 24 d. O mūsų sportininkams Paryžiaus vasaros olimpinių žaidynių pasiruošimui, manau, bus skirtas daug didesnis dėmesys, kad pagaliau išbristume iš gilios duobės. Laiko liko tik 3-eji metai.

lrytas.lt nuotr.