Skip to content

Ar neišnyks vienas gražiausių mūsų sparnuočių?

Kadaise, prieš kokį pusšimtį metų, rudeniop, apie rugpjūčio vidurį, gana dažnai žygiuose, ypač Dzūkijoje, matydavau labai įspūdingo grožio, kėkšto dydžio sparnuočius. Pamiškėse, netoli sodybų, gaisravietėse, ant elektros linijų laidų, vienišų medžių žalvarniai mokydavo savo jauniklius susigauti vabzdžių, vabalų, žiogų, driežų. Sunku patikėti, kad tuomet Lietuvoje jų būta 1000–2000 porų, o dabar vargu ar 10 porų belikę. 

Man tai ypatingi, išskirtiniai prisiminimai apie žalvarnius. Gyvendamas  Šilutės r., jau nuo 6-erių metų tėvų sodyboje kūriau mini zoologijos sodą. Visa, kas gyva, tempiau į namus, kad geriau pažinčiau gyvūnų elgseną, jų gyvenimą namų sąlygomis. Suprantama, mane, tokį pyplį, labiausiai domino paukščiai. Mano tėvukas jaunystėje buvo didelis laukinių gyvūnų entuziastas. Man dažnai pasakodavo apie patį gražiausią paukštį, kurį laikė namų sąlygomis. Tai buvo žalvarnis ir tai nutiko Tauragės apskrityje. Įstrigo atmintyje pasakyti tėvo žodžiai, kad žalvarnio dėka namuose buvo išnaikinti svirpliai. Man buvo sunku įsivaizduoti, kaip atrodė tas žalvarnis, nes nebuvo jokio informacijos šaltinio, literatūros. Tik daug vėliau įsigijęs prof. T. Ivanausko tritomį „Lietuvos paukščiai“, plačiau sužinojau apie žalvarnio biologiją, jo paplitimą Lietuvoje. Labai užsidegiau noru turėti šitą gražuolį sparnuotį pas save, kaip kadaise mano tėvukas. Bet gyvenant Šilutės r., netoli Usėnų, ir persikėlus į Rietavą, tose apylinkėse žalvarniai negyveno. Ir tik įstojus į Vilniaus universitetą, biologijos specialybę, keliaujant po Lietuvą, ypač po rytinę Aukštaitiją ir Dzūkiją, išvydau juos gyvus natūralioje aplinkoje. Atliekant botaninę praktiką Druskininkų apylinkėse netoli Gerdašių, iš nužiūrėto vieno inkilo pasiėmiau vieną žalvarnio jauniklį. Tuomet tose apylinkėse kas kelintoje sodyboje  buvo galima stebėti jjuos, gaila, kad nebandžiau daryti jų apskaitos. Tada stebėti vietinę fauną formaliai nereikėjo, nes buvo botaninė praktika pirmuosiuose kursuose. Atėjus mokslo metams, visiškai jaukų paukštį palikau tėvų priežiūrai, bet gruodyje įvyko tragedija. Paleistas paskraidyti, pakliuvo į paukštvanagio nagus ir žalvarnio nebetekome.

Truputis biologijos. Kaip jis atrodo, spalvų neaprašinėsiu. Tereikia atsidaryti internete „Wikipedija“ ir pasižiūrėti, kokių nuostabių spalvų šis sparnuotis, kurio svoris nesiekia 200 g. Jo gentyje – 8 rūšys, paplitusios daugiausia tropiniuose kraštuose. Peri uoksuose, inkiluose, gali skardžių urvuose įsitaisyti, deda 4–6 kiaušinius, peri apie 19 dienų, lizde jaunikliai išbūna ilgai, beveik 4 savaites, vėliau tėvai apie 2 savaites moko juos savarankiško gyvenimo. Įdomu tai, kad jaunikliai iš savo buveinių išskrenda žiemoti pora savaičių vėliau, nei suaugusieji. 

Katastrofiško populiacijos sumažėjimo visame paplitimo areale yra daug priežasčių. Neliko tinkamų senų medžių su uoksais, kuriuos padaro meletos. Išplitusios kiaunės, ypač akmeninės, sodybų teritorijose labai pakenkė žalvarniams. Nebeliko biotopų, kokių seniau būta tradicinėse sodybose.

Ar įmanoma pasiekti, kad žalvarnių populiacija pasiektų Lietuvoje bent 100 porų? Siekis labai sunkiai įmanomas, bet stengtis reikia. Priemonės gana aiškios. Kelti inkilus, kad į juos nepatektų kiaunės. Tai pats lengviausias būdas. Pabandyti jų buvusiose buveinėse atkurti sąlygas, net panaudojant lokalių plotų išdeginimą, kad juose būtų palankios sąlygos termofiliniams vabzdžiams – pagrindiniam žalvarnių maistui.

Bet ir tai negarantuotų spartesnės populiacijos padidėjimo, nes beveik nebėra iš ko didėti žalvarnių skaičiui.

Vienintelis realus būdas – bandyti veisti dirbtiniu būdu ir paskui paleisti į tinkamai paruoštus biotopus. Jie būtinai apsigyventų, nors po migracijos būtų nuostolių (Omane jų daug žūsta dėl medžioklės). Paėmus iš lizdų kiaušinėlius, kol dar neperi, paprastai dauguma paukščių dar papildomai padeda kiaušinių, nors paprastai būna jau nepilna dėtis. Ir išperinus kiaušinėlius inkubatoriuje, galima būtų išauginti jauniklius, nors pirmomis po išsiritimo dienomis būtų šiokių tokių problemėlių. Bet praktikoje tokie metodai seniai išbandyti. Man labai gaila, kad tiek daug finansinių lėšų (daugiau nei 4 milijonų eurų) buvo skirta meldinės nendrinukės populiacijos pagausinimui, o ne žymiai įdomesnei, sakyčiau, vertingesnei ornitofaunos rūšiai atkurti. Tarp kitko, meldinės nendrinukės kiaušinėlius ėmėme iš Baltarusijos, tai tą patį gal pavyktų padaryti su vengrais. Vengrijoje yra pati didžiausia žalvarnių populiacija Europoje. O padaryti voljerų tikriausiai nebūtų didelių problemų. Gal tinklo liktų nuo Baltarusijos sienos. Kol bus baigta statyti sienos tvora, ko gero, ir pabėgėlių nebebus, ir to paties A. Lukašenkos. 

Mūsų krašte turime nedaug egzotinės išvaizdos sparnuočių. Tai tulžys, kukutis, bitininkas. Beje, man bitininkas yra lyg savotiška kompensacija už beveik išnykstantį žalvarnį (jei nesiimsime radikalių gelbėjimo priemonių, kad žalvarniai sugrįžtų). Tada beliks džiaugtis nauja rūšimi, tik vargu ar džiaugsis bitynų savininkai.

Birdpix.lt nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje