Kur mums ieškoti gyvybinės energijos arba islamo invazijos pasekmės krikščioniškajai lietuvių civilizacijai

Girdžiu idėją – įkurti bazę nelegaliems migrantams Didžiasalyje ar kažkur šalia. Ignalinos krašte atvykėliai ir taip jau apgyvendinti dviejose vietose. Gyventojai realiai kankinami nerimo dėl fizinių pasekmių. Ir tai tik labai paviršutiniškas problemos suvokimas, labiau stebina niekur negirdimas, vadinasi net nesuvoktas, invazinės kultūros ir religijos poveikio būsimasis „efektas“.

Keletą kartų teko būti Didžiasalyje 1998 m. su grupele, atvežančia apleistiesiems katilą košės ir labdarinių drabužių. Tai buvo tokia nenusakoma žodžiais gyventojų būsena, kad privertė užsiimti ieškojimu informacijos ir paskatino dideliems apmąstymams klausiant – KAS DAROSI SU PASAULIU IR KUR EINA ŽMOGUS. Šiandien galiu pasakyti, kad išgriautos Didžiasalio statybinių medžiagų gamyklos teritorijoje kažkieno aukštai iškeltas atminimo kryžius reiškia ne tik gyvenvietės buvusią agoniją. Tai visos europietiškos civilizacijos euroapatiją simbolizuojanti vieta.

„To stamp out the cultural optimism of the 1960“ (1960, išjungti jų kultūrinį optimizmą visuomenėje) – taip skamba užduotis, iškelta Tavistoko žmogiškųjų santykių institutui. Kas gi duoda tokias užduotis Didžiosios Britanijos moksliniam  institutui (Tavistock Institute of Human Relations)? 1962 m. Rokfelerių pinigais yra sukurtas ekologistinis judėjimas ir tuo pretekstu imta visuotinai stabdyti mokslo ir technikos progresą. Būtent tada nustota finansuoti kosmoso programos, į seifus uždaryti daugiamečio įdirbio techniniai brėžiniai. Kas gi netenkino globalistų mokslo-techninio progreso scenarijuje? Ko gero, „viduriniojo sluoksnio“ sustiprėjimas, gąsdinantis finansinio elito pozicijas. Tuose ratuose tuomet kaip tik ir pasigirdo kalbos apie kintantį „demokratijos“ vaidmenį, girdi, demokratija savaime jau nebėra savitikslė vertybė, ji tik instrumentas. Aišku viena, Tavistokas, užsiimantis „grupinės ir organizuotos socialines  elgsenos“ psichoanalitiniu tyrinėjimu, savo užduotis įvykdė. Be viso  to, kad Tavistokas specializuojasi manipuliacijų žmogaus elgsena integracijos elementais į kino filmus, muziką, TV laidas, ten gimė ir industrijos gniuždymo strategija. Deindustrializacija – štai būdas į visuomenę įnešti apatiją ir pesimizmo dozę. 

Kaip praktiškai veikia deindustrializacijos metodas, teko įsitikinti Didžiasalyje. Ten statybinių medžiagų gamykla buvo visą gyvenimą organizuojantis objektas. Neišeina teigti, kad Didžiasalio atvejis tiesiogiai yra globalistų plano pasekmė „išjungti visuomenes kultūrinį optimizmą“. Bet reikia pripažinti – optimizmo Didžiasalyje tuomet tikrai buvo likę nedaug. 

Beje, kuo gi buvo pakeistas industrinis mokslo ir technikos progresas, suprasti nesunku. Didžioji finansavimo dalis ėmė plaukti mikroelektronikos, kompiuterinėms technologijoms. Būtent jos atvėrė islamo pasauliui beribes eurocivilizacijos pažinimo galimybes. Socialiniai tinklai, skaip’as ir mobilusis ryšys pridėjo svaiginančios drąsos planuoti imigraciją į silpstančią Europą civilizaciją. 

Svarbiausia, ką turime suprasti – Europa savo krikščioniškųjų didžiųjų įkvėpimų etapus jau praėjo. Jie praeityje. 1917 m. materialistų nihilistų revoliucija Sankt Peterburge įrodė krikščioniškojo eurocivilizacinio potencialo silpnumą. Nors socialistinių idėjų tuomet buvo apimti ir katalikiškieji mąstytojai. Bet jėgos tuomet madingai socialistinio teisingumo idėjai įgyvendinti kultūrinė krikščionybė jau nebeturėjo. Taigi, dėmesio: šiandien savo civilizacinį gyvybingumo piką išgyvena jauna islamo religija. Ji su įžūlumo vėliava per visas landas braunasi į jaukią ir švarią Europą. 

Musulmoniškos ir krikščioniškos kultūrų susikirtimas neretai įgyja formas, kurių nepajėgia numatyti net lakiausia vaizduotė. Iš viso to darome išvadą: visų pirma, mums būtina suprasti esminius islamo ir krikščionybės skirtumus. Net jeigu jūs ir netikintis žmogus, europinis mūsų gyvenimas organizuotas pagal krikščioniškuosius principus. Tai ir erzina neramiausius islamo atstovus. 

Komunija, kurią priima katalikai, yra sandoros tarp Dievo ir žmogaus simbolis, įvykusios dėka tarpininko Jėzaus Kristaus. Musulmonai savo ištakomis laiko Senąją sandorą, kurią, pasak Šventų raštų, sudarė patriarchas Abraomas su Dievu. Jie save, savo ideologiją kildina iš Abraomo sūnaus Izmaelio (žydai – iš Abraomo sūnaus Izaoko). Taigi, krikščionys deklaruoja įkvėpimą besisemią iš MALONĖS ir priešpriešina sau visus tuos, kurie remiasi ĮSTATYMU. Beje, musulmonai labai uoliai laikosi savo religinio įstatymo ir tyčiojasi iš krikščionių, matydami silpną jų religingumą. O krikščionys teigia, kad esą žmogų iki šiol veikia jame gyvenanti nuodėminga prigimtis, todėl žmogus nepajėgia išpildyti švento įstatymo reikalavimų vien savo pastangomis. Todėl buvo apreikšta Naujoji Sandora, Dievo Sūnuje, kuri praktikuojama ne įstatymo įvykdymo nuopelnais, bet širdies, charakterio atnaujinimą įvykdančiais tikėjimo aktais. Musulmonai teigia, esą „Dievas atleidęs prigimtinę nuodėmę“. Tad čia matome radikaliai priešingus, vienas kitą neigiančius supratimus apie išgelbėjimą. Musulmonas stengiasi NUSIPELNYTI dieviškąjį palankumą, vykdydamas religijos reikalavimus, krikščionis mokomas malonę gauti kaip dovaną. Musulmonas gelbsti save pats, krikščionybėje Dievas pats ateina (kaip Šventoji Dvasia) savo laiku išgelbėti žmogaus. 

Kadaise ir krikščionybė išgyveno savo gyvybingumo pikus. Europos muziejuose kabančių klasikų tapybos drobėse iki 60–70 proc. – evangeliniai siužetai. O kur dar biblinė europinė literatūros klasika, krikščioniškais pavadinimais žinoma klasikine muzika. Ir, žinoma, didžioji religinė architektūra. Gamtos mokslas toks, kokį jį žinome dabar, Atgimimo epochos anglų filosofo Francio Bekono krikščioniškosios idėjos pažinti Sutvėrėją iš jo kūrinių, pasekmė. Jis parengė griežto ĮRODYMO mokslinio pažinimo metodą, tikrovės pažinimo metodą, priešingą buvusiai natūrfilosofijai bei scholastikai. Gaila, kad sutvirtėjęs gamtos mokslas sukilo prieš savo šaknis ir ėmė stumti Sutvėrėjo sampratą iš materialios tikrovės. To „Dievo išvarymo“ pikas buvo XVIII a. Švietimo epocha, kai religija ir mokslas galutinai susiformavo kaip viena kitą neigiančios pasaulėžiūrinės srovės. 

Norinčiųjų, kad krikščionybė konfrontuotų su moksline bendruomene, atsirado tūkstantis ir viena suinteresuotųjų jėga. Toms finansinėms spekuliacinėms ir okultinėms  jėgoms tereikėjo, kad krikščioniškoji bažnyčia liktų kaip formalizuotas, drausminis minių kontrolės instrumentas. Nebeturintis nei įkvėpimo, nei visuomenės dvasinį gyvenimą organizuojančios jėgos. Formalizuota struktūra, nebeatstovaujančia gyvojo Dievo, bet atstovaujančia pačią save. Ta „sausa“ padėtis sąlygojo atsiradimą nesuskaičiuojamos daugybės prokrikščioniškų „naujų religinių judėjimų“, kurie veikia chaotiškai, be dieviškojo apreiškimo. Rezultatas – krikščionybė daugiau beveik nebeturi KŪRYBINĖS GALIOS, kuri gimdytų iškilius kultūros šviesulius, meno bei mokslo genijus. Krikščionybė nustojo nešti vaisius. Vaisius žmogaus, kultūros, švietimo, profesijos pažangai. Nežiūrint kai kurių kunigų šviesiausių pastangų, krikščionybė nustojo liaudies sąmonėje būti antgamtine institucija. Ji liko faktiškai buitinių religinių paslaugų firma ir moralinės paramos sielovadine draugija. Nors sielovados srityje ją smarkiai lenkia populiarioji psichologija. Apie realią krikščionybės būseną galima spręsti iš to, kaip  krikščioniškos tiesos yra virtę liaudiškais juokeliais, o piniginės bažnyčios rinkliavos pavirtę „įrodymais“ šventikų „nešventumo“. Dievo ir puolusio angelo (piktos dvasios) sąvokos liaudies sąmonėje absoliučiai nebeturi jokio realaus turinio. Tad kalbėti apie realią Dievo baimę ir krikščioniškąją praktinę MOTYVACIJĄ – nebetenka. O musulmoniškas pasaulis savo realios religines jėgos nepraradęs, nes ten religinis įstatymas ir valstybinė tvarka – glaudžiai integruoti dalykai, priešingai krikščioniškajam kultūros ir religijos atskyrimui. 

Kas dėl konkrečios Irako padėties, tai ten musulmoniškas pasaulis nesuformavo tokio reiškinio, kaip tauta, nacija. Jie gyvena gentinėje sanklodoje (ryškesni iš jų sunitai ir šiitai) ir nuolat, šimtmečiais, tarpusavyje pešasi, kariauja. Santykyje su europiečių kultūra, jie neperkalbami ir nepertikinami. Ginčytis su jais neįmanoma. Baltarusijos vadovas A. Lukašenka, ko gero, nesuvokia, kokią negandą jis prisišaukė pats savo šaliai, skatindamas musulmoniško prado aktyvumą krikščioniškoje savo civilizacijoje. Gailesčio kenčiantiems nuo karo klausimas turi būti ne pletkų lygio, bet akademiškai apmąstytas. 

Ar musulmonų antplūdis galėtų paskatinti „krikščioniškąjį religinį pavydą“ ir krikščioniškąjį PRABUDIMĄ – nežinia. Sunku pasakyti. Bet kad moters žmogumi beveik nelaikanti religija kažkaip sugyventų su krikščioniškąja Dievo Motinos civilizacija – naivi, iliuzinė tikimybė. 

Tad netekus savo pagrindinės, civilizaciją organizuojančios jėgos, europasaulis jau daug metų slūgso lengvoje euroapatijoje. Tam, kad kompensuoti tą nuolat slegiančią dvasinę būseną, europiečiai nenumaldomai ieško nesibaigiančių pramogų bei užsimiršimo malonumų. 

Įsivaizduojant, kad laisva rinka sureguliuos visus gyvenimo klausimus, Dievą iš savo rojaus išvariusi euro civilizacija visiškai atsidavė gaivališkai, IRACIONALIAI pseudoekonominei stichijai. Laisva rinka – tai jau net ne mokslas, tai atsitiktinumo nešiojamas PREKYBINIŲ spekuliacinių stichijų gaivalas, griaunantis bet kokias socialinių mokslų pastangas racionaliai organizuoti nuoseklų visuomenės vystymąsi ir siekti bent minimalaus socialinio reguliavimo. Bent simbolinio socialinio teisingumo užtikrinimo. 

Kaip besisuktų lietuviškosios civilizacijos organizaciniai reikalai, jie vis įsiremia į ta patį Didžiasalį. O tą simboliškai virš buvusios gamyklos griuvėsių kryžių iškėlusi ranka, matyt, buvo vedama teisingos intuicijos. Tie griuvėsiai stūkso pačiame europines civilizacijos viduryje. Riboje tarp dviejų europinių krikščionybės atmainų – baltiškos ir slaviškos. 

Ar mes dar pajėgūs skaityti egzistencinius ženklus, pripažinti sunkias klaidas ir jas taisyti? Ir kas iš Jūsų įrodys, kad visi globalistai, okultiniai sąmokslininkai ir politekonominių idėjų užburti politikai galingesni už kūrybinę jėgą, kurią per šimtmečius jau įrodė krikščionybė? O tai, kad tie vaisingo kūrybiškumo dėsniai nustojo mums veikti, niekaip nereiškia, kad jie neturi realios galios. Tai gali reikšti tik viena – būtinybę ATSIPRAŠYTI tų dėsnių gyvojo Šaltinio.

Autoriaus nuotr.