Pastarąjį dešimtmetį mane stebina egzotinių modernių augalų entuziastų pastangos mūsų krašte prijaukinti įdomius floros atstovus augti mūsų klimatinėmis sąlygomis. Juolab, kad kasmet vasaros vis šiltėja, o žiemos – be didelių šalčių. Jau nebestebina, kad  Lietuvoje gali augti, tiksliau peržiemoti atvirame grunte, kai kurios kaktusų rūšys, bandoma ir kelias rūšis palmių prijaukinti, kurios ištvertų mūsiškes žiemas. Šįkart skaitytojus norėčiau supažindinti su dviem naujais augalų kandidatais, kurie nori pas mus įsitvirtinti. Tai agaras ir lotosas. Abu yra vandens augalai, o mūsų sodybas sunku įsivaizduoti be kūdrų, tvenkinių. Išmokome auginti įvairiaspalves vandens lelijas, atėjo eilė bandyti prisijaukinti agarą ir lotosą.

Pirmiausia, apie paslaptingą vandens augalą – plūduriuojantį agarą. Beje, jis turi aibę sinonimų: velnio riešutas, ragotė, vandens riešutas, Kilučių riešutas. Agaro gentyje dvi rūšys: plūduriuojantis agaras ir dviragis  agaras. Manoma, kad agaras mūsų krašte išsilaikė iki XX a. pradžios Kilučių ežere (plotas 88 ha) Biržų r. Net buvo specialiai auginamas dirbtiniame Širvenos ežere Biržuose. Arčiausiai natūraliose sąlygose aptinkamas Latvijoje, keliuose Daugpilio apylinkių ežeruose. Vertingas valgomas riešutas, tiksliau kaulavaisis (turi iki 20 proc. baltymų, 52 proc. krakmolo, 0,7 proc. riebalų) Lietuvoje išnyko. Daugelis vidutinio klimato juostoje esančiių šalių įtraukė agarą į Raudonąją knygą. Jis mėgsta sekliusm dumblingus, silpnai pratekančius, truputį rūgštingus vandens telkinius, o net silpnai druskinguose vandenyse neauga. Riešutai sudygsta dugne ne giliau kaip iš 2,1 m gylyje. Lapai stiebo viršūnėje išsidėstę rozete. Žydi baltais žiedais, riešutai prinoksta rudens pradžioje. Riešutai iki 2,5 cm skersmens su 2–4 rageliais (Altajuje suvenyrų gamintojai iš riešutų daro pakabukus). Neolito-akmens amžiuje žmonės, gyvenę prie vandens telkinių, maitinosi vandens riešutais, o žymiai vėliau perdavė estafetę iš P. Amerikos atkeliavusioms bulvėms. Kinai agarą kultivuoja jau 3 tūkst. metų. Pas mus jau yra nemažai žmonių, auginančių agarą savo tvenkiniuose, baseinuose, bando įveisti ir didesniuose vandens telkiniuose. Taip agaras privačiame Šaminio ežere apgyvendintas ir mūsų rajone. Apie tai šiandien skaitykite rašinyje „Klausyk, einam riešutauti į… ežerą“. Agaro auginimo minusas – išplitęs gali labai sumažinti deguonies kiekį vandens telkinyje, o uždengęs lapais vandens paviršių, neleidžia šviesai patekti į vandens sluoksnius, sutrikdo fotosintezės procesus.

Daug kartų yra garsesnis lotosas, gal net už patį ženšenį. Lotoso gentyje – 2 rūšys. Tai riešutinis ir geltonasis  lotosai, paplitę subtropikų ir tropikų zonos šalyse. Lotosas, kaip šventas augalas, itin garbinamas daugelyje Azijos tautų (Indijoje, Vietname, Japonijoje, Kinijoje). Beveik visos indų dievybės vaizduojamos sėdinčios ant lotoso žiedo. Delyje pastatyti rūmai, primenantys lotoso žiedą. 

Mane stebina biologinės lotoso savybės ir dar labiau tai, kad jis naudojamas labiau kaip maistinis augalas, nei dekoratyviniams tikslams. Visos augalo dalys praktiškai panaudojamos žmogaus poreikiams tenkinti, net iš kuokelių gaminama ypatingo skonio arbata. Išvesta šimtai kultūrinių veislių. Kas dėl biologinių savybių, tai jų vašku padengti lapai pasižymi ultrahidrofobiškumu (atstumia vandenį, susidaro sidabriniai lašeliai ant lapų), be to, lotosas gali generuoti šilumą, kuri, manoma, padeda pritraukti daugiau vabzdžių, kad apdulkintų žiedus. O jie labai dideli – iki 35cm skersmens. Pagaliau lotoso sėklos gali išlikti šimtmečius daigios. Ar ne stebuklingas augalas? Čia visko neįmanoma aprašyti. Tiesa, kas plaukiojo Egipte Nilo upe, galėjo pastebėti augalus, vadinamus Nilo lotosais. Bet jie nieko bendro su tikrais lotosais neturi (tik žiedai panašūs). Nilo šviesiai mėlynai žydintis augalas priklauso vandens lelijų rūšiai. 

Studijų metais buvo kilusi idėja iš Volgos deltos į Lietuvą atvežti agaro riešutų (rusiškai vadinamų čilim), gražinimui į buvusią paskutinę augimvietę Kilučio ežerą ir tuo pačiu atsivežti pilkųjų žąsų ir kormoranų kiaušinių. Juos išperinti ir užauginus pabandyti paleisti į mūsų vandenis, kur kadaise gyveno. Stebėjausi, kad jei poliarinės baltosios žąsys gyvena ir veisiasi Ukrainoje, Askanija Nova rezervate, tai pilkosioms žąsims tuo labiau tiktų sąlygos gyventi mūsų vandens telkiniuose. Bet dėl informacijos stokos paaiškėjus, kad doc. M. Valius jau yra tai padaręs, nebebuvo prasmės vykti į Astrachanę. O kas dėl kormoranų, tai jei, įsivaizduokim, būtų pavykęs tas eksperimentas, daug kas būtų mane prakeikęs. Bet kormoranai, tikriausiai, „suprato“ mano ketinimus ir nuo 1991 m. savaime apsigyveno Lietuvoje ir, kaip nekeista, pirmiausia Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur man teko dirbti ichtiologu. Tiesa, dirbau 10 metų ankščiau, nei pasirodė pirmieji kormoranai. O lotoso tikriausiai nebūčiau gabenęs į Lietuvą, nes buvau įsitikinęs, kad jiems klimatas pas mus per šaltas. Bet mūsų šalyje jau yra entuziastų, kurie bando prijaukinti ir lotosą. Keičiasi laikai, keičiasi klimatas, ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau egzotikos entuziastų, ir tai puiku.