Žvaigždėtais rugpjūčio vakarais dažnai prisimenu poeto B. Brazdžionio poeziją, kurioje plačiai ir galingai teka laiko upės, vyksta nuolatinis dialogas su Aukščiausiu, pulsuoja meilė gimtinei Lietuvai. Jausmo ir žodžio jėga tvirtai ir įtaigiai keliauja į skaitytojo širdį.

Daugelis menininkų, siejančių savo kūrybą su lietuvių tautos istorija, jos ištakomis, vieningai pasakytų, kad dabar mes išgyvename vertybių krizę. Globalaus pasaulio vikšrai sėkmingai rieda per mūsų gyvenimus, šimtmečių patikrintas tradicijas ir papročius. Mažos tautos išlikimo garantas – tautinio indentiteto saugojimas – vis labiau praranda savo gyvybines galias.

Mažoje tautoje vyrauja chaosas, tarpusavio nesupratimas, susiskaldymas. Virusas virusu, bet jis tik padėjo atverti mūsų visuomenės pūliuojančias žaizdas visuose lygmenyse. Globaliau regintis, mąstantis ir dar kažką suvokiantis žmogus tapo rimta problema. Suprantama, kad vyrauja dėsningumai ir visais laikais už regėjimą buvo deginami laužuose, bet civilizacija vystosi… Ir kas? Mokslas sukūrė patogumų įvairovę ir stipriai nuskurdino žmogaus dvasią. Ūžiantys pramonės gigantai išpravokavo ekologines krizes, apie kurias šaukiama visame pasaulyje, tik, deja, mažai daroma.

Kas vyksta su mumis, su mūsų tauta, šitiek metų kovojusia už orų išlikimą, o dabar, lengva ranka, prisidengiant tolerancijos žodžiu, įsitraukusia į protėvių idealų naikinimą, už kuriuos tautiečiai šimtmečiais kovojo ir mirė?.. Šeima, tauta, valstybė mums, lietuviams, funkcionavo šv. Trejybės sąvokoje, o šiandieną vadinama prarandamu bastionu. Patriotas dabartyje tapo jau nacistu, homofobu, dar kažkokiu kvailiu… Jam klijuojamos pigiausios etiketės. Viešpatie, ar apie tokias, tautos viduje gimstančias „iliuzijas“, galėjo anuomet galvoti, mirtį pasirinkdami drąsiausi tautos vyrai – Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kovoję disidentai ar paprasčiausi kaimo berniokai, mylėję Lietuvą be svarstymo?.. Tada, jie nežinojo apie vartotojų visuomenę, kurioje patogumai išstums šimtametes tradicijas, laikini malonumai taps svaresni už žmogiško orumo kainą, o tautos dvasios istorinius idealus atskleis tik nuogalių pliažas sostinės centre. 

Atrodo, kad lietuviai ir liks nesupratę globalaus pasaulio madų, šluojančių mažas tautas nuo žemės paviršiaus, veikiančių laikinumo efektu – su daug primityvaus žavesio ir patrauklumo, kurio vartotojui visuomet stinga. Atsilaikę prieš mongolų ordas, vokiečių ordino kalavijus, sovietinius gulagus, galvas padėsime už malonumą. O kol kas mes primename prancūzų istorijos prof. Roberto Darntono knygos „Didžiosios kačių skerdynės“ personažus. Šėlsta aštuoniolikto šimtmečio linksmybės. Tik mes – ne spaustuvės darbininkai, didžiausią pramogą ir smagumą patyrę, o tos katės, kurias jie pjudo.

R. Deltuvos pieš.