Skip to content

Keli štrichai Dūkšto jubiliejinio gimtadienio portretui

Jonas BALTAKIS

Kas penkeri metai, kai švenčiami Ignalinos ir Dūkšto gimtadieniai, vis kyla klausimų, kodėl šių dviejų miestų amžius skiriasi penkeriais metais? Juk abiems miestams atsirasti postūmis – tas pats XIX a. antroje pusėje nutiestas Sankt Paterburgo–Varšuvos geležinkelis. Negi 20-ties kilometrų atkarpą tarp abiejų miestų tiesė net penkerius metus? Šis ginčas, manau, bevaisis. Šie miestų gimtadieniai imti minėti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmasis Ignalinos jubiliejus (125-erių metų) švęstas 1991-aisiais. Kokius rašytinius šaltinius su jų vietovės paminėjimu tuomet organizatoriai surado, nuo tada ir buvo padėtas metų atskaitos taškas. Ignalina atkapstė 1866 m., o Dūkštas – 1861 m. Manau, kad Dūkšto metai tikresni (juolab, kad ir Švenčionėliai šiuos metus laiko miesto pradžia ir šiemet taip pat šventė 160-metį), toks pat turėtų būti ir Ignalinos amžius. O redakcija turi dokumentų, kuriuose Ignalina minima dar kur kas anksčiau, o anksčiausias vardo (Ignalinkos palivarko) paminėjimas datuojamas 1842 m. Tad kitąmet Ignalina turėtų švęsti jau 180-metį. Bet yra kaip yra ir gal būtų kažkaip nesolidu imti kaitalioti datą…

Grįžkime prie Dūkšto 160-mečio šventės, kuri juokėsi ir verkė rugpjūčio 14 d. Nuo ryto vyko įvairios sporto varžybos, mažesni vaikai vietos bibliotekoje nardė pasakų ir žaidimų erdvėse, prie kultūros namų ar juose vyko edukaciniai renginiai, veikė parodos (virtuali nuotraukų ir gyva plenero „Prisiminimai apie Dūkštą“, kurį organizavo Dūkšto krašto bendruomenė, metu sukurtų kūrinių), vaikai dūko jiems skirtose žaidimų aikštelėse ir ant batuto, esą „mero padovanoto“. Iš čia ir klausimas: o meras už jį iš savo kišenės mokėjo, ar iš visų mūsų pinigėlių, biudžetu vadinamų? Kai valdžios ir mero pagyrūnai, esant menkiausiai progai ar ir be jos, nuolat dėkoja jam už užlopytą gatvės duobę ar dar kokį darbelį, bent kiek savo galva mąstančiam žmogui tai kelia šypseną. Kaip kažkas pasakė, kad dėkoti bet kokiai valdžiai už darbą, atliktą mokesčių mokėtojų pinigais, tai tas pats, kas surengti aplodismentus bankomatui, iš kurio ką tik išsiėmei pinigų…

Rimtoji šventės dalis prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje. Vakarop visi rinkosi prie kultūros namų įrengtos scenos, kur turėjo vykti oficialioji dalis. Ją dviem nuotaikingais šokiais pradėjo svečiai iš Kauno r. Raudondvario kultūros centro, tai vyresniųjų liaudiškų šokių grupė ,,Vėjo malūnėlis“. Pasveikinti dūkštiečių jubiliejaus proga atvyko rajono meras, Europos Parlamento narys kraštietis Bronis Ropė, Seimo narys Algimantas Dumbrava, kurį rinko ir išrinko dūkštiečiai, Visagino savivaldybės vardu dūkštiečius sveikino šio miesto Tarybos sekretorius ir taip pat kraštietis Artūras Pimpė. Meras Padėkos raštus įteikė labiausiai Dūkštui nusipelniusiems Povilui Sinkevičiui (už ilgametę bendruomeninę ir kultūrinę veiklą) ir medikei Danutei Šileikienei (o kodėl tik dviem?)..

Kai į sceną pakilo europarlamentaras ir Dūkšto bendruomenės nariai Vytautas Kazėnas ir Jūratė Rudokienė, dangus jau buvo pradėjęs mirkyti šventės rūbą. B. Ropė dar spėjo pasveikinti dūkštiečius su švente, savo dovanas įteikti seniūnui Antanui Šakaliui ir už produktyvią ilgametę veiklą apdovanoti asociacijos „Dūkšto krašto bendruomenė“ pirmininkę Oną Zaleckienę. Po to prapliupo tikra liūtis ir visi subėgo po kultūros namų stogu. Kalbai rengėsi ir J. Rudokienė, bet viską sujaukė liūtis. O ji norėjo štai ką pasakyti: 

„Per šešiolika dešimtmečių Dūkšto krašto istorija sukaupė didžiulius lobius. Mūsų žmonės patyrė ir įvairių pakilimų, ir kančios bei neteisybės, bet niekada nenuleido rankų ir nesustojo. Dūkšto žmonės – jautrios, bet stiprios dvasios.

Ir šiandien turime nemažai iššūkių, kuriems įtaką daro ir pasauliniai įvykiai, ir painūs, ne visada suprantami politiniai sprendimai. Tikime, kad įveiksime ir tai. Ne tik įveiksime, bet ir toliau augsime, kilsime, sieksime naujų tikslų.

Tiek valstybės, tiek bendruomenės varomoji jėga – patikimas branduolys ir tinkamas vadovas. Prieš 13 metų, 5 mėnesius ir 16 dienų pirmuosius žingsnius žengusi Dūkšto krašto bendruomenė, dabar jau įsisiūbavusi gana stipriai. Mūsų bendruomenės vairą laikė Vanda Cicėnienė, Natalija Skunčikienė, Audronė Bikulčienė, Aldona Kavaliauskaitė, Teresė Svirkovičienė. Visos jos Dūkšto kraštui dovanojo dalelę širdies. Paskutiniuosius keletą metų bendruomenei vadovauja Onutė Zaleckienė. Jos dėka parašyta ir įgyvendinta solidi skrynia projektų. Tai ji šiandien Dūkšte yra uostas, kuriame žmonės sulaukia tiek patarimų juridiniais klausimais, tiek palaikymo, užtarimo.

Dūkšto krašto bendruomenės vardu tariame nuoširdų ačiū Onutei ir linkime, kad ir toliau jos ir mūsų bendruomenės projektai bei darbai būtų pajaučiami širdimi, įprasminami rezultatais, keliantys pasididžiavimą ir įkvepiantys tikėjimo Dūkšto krašto žmonių ateitimi.“

Pabėgus nuo liūties po kultūros namų stogu, sveikinimai pratęsti jų scenoje. Sveikino Seimo narys A. Dumbrava, Visagino savivaldybės Tarybos sekretorius A. Pimpė, Dūkšto seniūnas A. Šakalys, asociacijos „Dūkšto krašto bendruomenė“ pirmininkė O. Zaleckienė ir kiti. 

Meras įteikė mažojo ignaliniečio pasus 2020-aisiais gimusiems Dūkšto vaikams. Jų aštuoni: Luknė, Dominykas, Matas, Arina, Amelija, Airida, Skaistė ir Matvejus. Tačiau scenoje pasirodė tik keli tėveliai su savo atžalomis. Padėkota žinomiems kraštiečiams: Broniui Ropei, Artūrui Pimpei, Daliai Štraupaitei, buvusiems seniūnams Valei Šukelienei, Vytautui Kazėnui, seniūnijoje ilgą laiką dirbusiai Albinai Chadarovičienei, tačiau vėl gi dauguma jų į sceną nepakilo. Peršasi net mintis, kad gal ne visi ir buvo pakviesti? Sako, kad net Seimo nario niekas oficialiai nepakvietė, atvyko atsitiktinai sužinojęs apie šventę. Kaip daug panašių minčių kyla (ar žinojo, ar buvo kviesti?) ir dėl kitų apdovanojimų, kuriuos teikė seniūnas. Iš maždaug 30-ties kviestų į sceną, atėjo vos penki ar šeši. Kitas keistumas – kol buvo daugiau nei pusvalandį kviečiami į sceną apdovanojamieji, joje nežinia dėl ko visą laiką nieko neveikdami stovėjo meras ir kultūros veikėja Marijona… Taip pat dėkota rėmėjams bei visiems, prisidėjusiems prie šventės organizavimo, apdovanoti ir visą dieną vykusių sporto varžybų nugalėtojai (iš kurių vėl gi atėjo tik vienas kitas). 

Lauke, dar prieš lietų ir vėliau po jo, daugelis smalsiais žvilgsniais lydėjo saulės zuikučius nuo nikeliuotų detalių svaidantį talentingo savanorio konstruktoriaus Stasio Reikausko naująjį triratį motociklą (juo atvežti ir šventės vedėjai) su „Zaporožiečio“ varikliu. 

Po visų oficialumų prasidėjo koncertinė šventės dalis. Dar Kultūros namų scenoje pirmasis pasirodė Ignalinos krašto folkloro ansamblis „Čiulbutė“, vadovaujamas Sigutės Mudėnienės, pateikęs smagių pasakojimų, šokių, senų dainų, kurios, pasak S. Mudinienės, yra gerokai senesnės ir už Dūkšto metus. Po „Čiulbutės“ scenoje pasirodė patys tolimiausi vakaro svečiai – Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblis „Mėguva“ (vad. Z. Baniulaitytė). Po palangiškių akordų ir dangus prasiblaivė, sulytas Dūkšto šventės rūbas ėmė džiūti. Koncertas vėl persikėlė į lauko sceną.

Dainavo IRKC ansamblis „Iš širdies“ (vad. L. Kuksėnienė) ir Dūkšto padalinio pop grupė „Mūza“ (vad. R. Tirilė), žinomų dainų pynę pažėrė grupė „Dar“, kurios koncertą šventei padovanojo „Dūkšto krašto bendruomenė“. O šventės koncertinės dalies „vinis“ buvo charizmatiškasis dainininkas, operos solistas Merūnas Vitulskis. Po to dar buvo šventiniai fejerverkai, o patiems ištvermingiausiems – diskoteka.

Žmonių šventėje, ypač vakare, buvo daug. Vienus domino šventės programa, kitus viliojo parduodamas alus ir pašnekesiai prie jo su draugais.

Pastebėjimai iš šalies. Be to, kas jau buvo pastebėta, manau, šventei trūko glaustumo, organizuotumo, nes buvo daug nereikalingų pauzių. Gal todėl, kad seniūnui A. Šakaliui tai buvo pirmas didelis renginys, o patirties mažai. Juolab, kad jis, kaip pasakojo kai kurie dūkštiečiai, norėjo ir daug ką darė pats vienas, kai tokias šventes organizuoja sudaryti org. komitetai, kurių nariams paskirstomos pareigos, darbai, atsakomybė. O vienas lakstyk nelakstęs – visko neapžiosi, nepadarysi.

Miesto jubiliejus, o taip ir nesudainuotas gražus Dūkšto himnas, kurio autorė D. Urbonienė. Seniūnas tarsi yra sakęs, kad jo esą neleido naudoti autorė, tačiau ši patikino, kad jos niekas to net neprašė.

Buvo gera proga atitinkamai pagerbti ir tinkamai į pensiją išlydėti buvusį seniūną V. Kazėną. Kas Dūkšte padaryta, pirmiausia padaryta jo vadovavimo seniūnijai metu. Jis, patyręs šios valdžios (kaip ir visa Dūkšto kultūra) mobingą, neištvėręs spaudimo atsistatydino, likus vos keliems mėnesiams iki pensijos. Bet pagerbti žmogų neleido nei rajono valdžios, nei naujojo seniūno ambicijos.

Žmonės pasigedo kažkada buvusios garsios, bet socdemų išvaikytos Dūkšto saviveiklos, seniūno šventei žadėto įrengti fontano aikštėje (ten tik statybinių medžiagų ir atliekų krūva) ir kitų „mažmožių“, iš kurių ir susideda miesto gyvenimas.

Nuotraukos autoriaus ir iš interneto

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *