Skip to content

Lietuvai reikia daugiau kryžių

Sigita TELYČĖNAITĖ

Jau artėjančio rudens rūkuose tyliai skęsta Krivasalio kaimas. Žalias kalveles pirmiausia pasieka tekančios saulės spinduliai, o pamiškės ilgiau alsuoja nakties dvelkimu. Kantriai saugo ir globoja protėvių vėlės šio krašto žmones. Nuo amžių glūdumos čia plevena krivių jėga ir išmintis, kuri naujais darbais nušviečia Lietuvių tautos kovas už nepriklausomybę ir laisvę. Nevaldoma patriotizmo dvasia, tarsi nematoma ranka vis prikelia naujas Krivasalio kartas prasmingiems žygiams ir žmogiškos būties įamžinimams.

Kriviai liko legendose, o Lietuvos partizanų gretas papildė daugiau nei dvi dešimtys Krivasalio kaimo jaunimo, kurių likimų randai saugomi irgi kaimo kryžiaus glėbyje. Krivasalyje gimė garsus kovotojas už Lietuvos laisvę, disidentas, ekonomistas Antanas Terleckas, Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas ir daugelis kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių.

Gal todėl senasis Krivasalio kaimo kryžius išstovėjo visas audras, negandas, praradimų gėlą pakėlė, kantriai surinko motinų ašaras savo papėdėje. Protėvių jėga visus stiprindamas, liko sovietmečiu nenugriautas ir tik prieš metų naštą paklusniai sulinko, visai kaip pavargęs žmogus – nulenkė galvą neišvengiamai lemčiai Aukščiausiojo akivaizdoje. 

Senojo kryžiaus sumanytojas Bonifacas Mičėnas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą paliko svarų atminimą ateinančioms Krivasalio kartoms. R. Ramankevičius, pristatydamas kryžiaus atsiradimo istoriją, pasakojo, kad pasak sodiečių, toje vietoje vaidendavosi, todėl B. Mičėnas nutarė išgelbėti aplinkinius nuo neramumų ir baimę teikiančiai vietai suteikti šventumo. Jo rūpesčiu liko pastatyti net trys kryžiai šiame krašte, o pats mirė anksti, vos perkopęs penkiasdešimt metų.

Griūvančio kryžiaus likimas dabartyje tapo tikru rūpesčiu daugeliui krivasaliečių. Neseniai iškeliavusi į Anapilį Onutė Ramankevičienė dėjo daug pastangų, kad kryžiaus atsinaujinimas taptų realybe ir būtų išsaugota jo dvasinė misija būsimoms kartoms. Klausantis krivasaliečių pasakojimų, supranti, kad visi giliai troško naujo kryžiaus kaimui ir ieškojo kelių, kaip pritraukti palankias galimybes jo atstatymui.

Belskite ir bus atidaryta – amžinybės citata tik patvirtino mums paliktas Aukščiausiojo tiesas. 

Krivasalio apylinkėse sodybą puoselėjantis žinomas Lietuvoje skulptorius Albertas Danilevičius savo darbą atliko labai subtiliai ir skrupulingai. Saugodamas visus senojo kryžiaus išmatavimus ir proporcijas, naujame ąžuole įkūnijo Krivasalio istorijos aidą, tarsi perkėlė praeities dvasinę atmintį į mūsų dienas. 

 Visomis išlaidomis pasirūpino fundatorius, o gal šiuolaikiškiau skambantis – mecenatas, kuriuo tapo vilnietis Vaidotas Deveikis. Jau  rugpjūčio 22 d., stovėdamas prie pašventinto Krivasalio kryžiaus, Vaidotas prisipažino, kad jam tai – didelė šventė. Pokario Lietuvos patriotai apie 1960-uosius metus sugebėjo išleisti visą krūvą knygų apie senuosius amatus, dailę, kalvystę ir kitas tautos buvimo tradicijas, kurios krinta į užmarštį dabartyje. Reikia, kad visi prisimintų, neštų žinią apie amžinąsias lietuvių vertybes, nes gyvename nedėkingu laiku. Kryžius – santykis su aplinka, gyvenimo esmė, nenutraukiamo dialogo su Aukščiausiuoju įprasminimas. Lietuvai reikia daugiau kryžių – sakė geradaris.

Laimindamas naują kūrinį, Ignalinos dekanas kun. Vidas Smagurauskas džiaugėsi pratęstu kryžiaus keliu Krivasalyje ir linkėjo kuo daugiau tokių prasmingų intencijų visoje Lietuvoje, nes visi senieji kryžiai turi gilias savo istorijas ir nepakartojamus vaidmenis. Linkmenų seniūnijos vardu kryžiaus statytojams dėkojo seniūnaitis Antanas Obelis. 

Visame darbe aktyviai dalyvavo visa R. Ramankevičiaus šeima, visi kiti pašauktieji ir savanoriai, iniciatyvos rėmėjai. Todėl lieka tik džiaugtis Aukščiausiojo atsiųstais gerais žmonėmis ir palankiomis sąlygomis, kurios skirtos ne kiekvienam kraštui. Krivasaliečių ir svečių bendrystę jau daugelį metų tvirtai puoselėja Laima Terleckaitė-Mickevičienė, Vidutis Terleckas, į kurių draugišką kiemą tądien, po kaimo kryžiaus šventinimo, ir buvo pakviesti visi šventės dalyviai. Po Trispalve vieningai sugiedoję „Tautišką giesmę“, krivasaliečiai ir svečiai malonų bendravimą, prisiminimų popietę tęsė su liaudiškomis dainomis, su kanklių skambesiu jiems brangioje aplinkoje.

Tik ramiai klausydamas istorijos pasakojimų suvoki, kiek daug faktų ir liudijimų, dešimtmečiais nepasiekę visuomenės pažinimo, guli laiko lentynose ir laukia savo dienos. Krivasalio žmonės visada buvo istorijos puslapiuose ir ateityje nuošalėje jiems likti nepavyks. Tai – gražaus ir tvirto dvasia sodžiaus likimas. Tai – krivasaliečių lemtis.  

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

  1. Džiaugiasi širdis, kad yra tokių žmonių, kuriems rūpi senolių atmintis, tradicijų puoselėjimas. Didelė padėka ir pagarba visiems, kurie suteikė šansą pajusti bendrystę, vėl pamatyti kryžių, kuris pasitiks ir palydės. Mes keliaujam, migruojam kaip tie paukščiai, tik gera žinoti, kad kryžius prie kelio visada lauks sugrįžtančių.

  2. Labai gražus įvykis Krivasalyje! (Krivių saloje)
    Didžiuojamės jumis, kad prisidėjot prie Kryžiaus šventinimo šventės! Tikrai mokat suburti, bendrauti ir tuo dalijatės.

  3. Kad ir kaip greitai bėga laikas, dažnai nepalikdamas nė valandėlės ramiam pamąstymui apie gyvenimo prasmę, būtina daryti tokius darbus, palikti kuo daugiau ženklų išsaugant brangų ir nepakartojamą atminties paveikslą ateities kartoms.Sveikinimai krivasaliečiams su linkėjimais solidarumo ir nesibaigiančios kantrybės ,valios,nestokoti naujų gražių, reikalingų iniciatyvų!

  4. Labai jautriai ir nuoširdžiai parašytas straipsnis. Linkiu, kad šis kaimas ilgai ir laimingai gyvuotų.

  5. Nuostabus straipsnis. Kūrėjo ir žmonių meilės autorei !
    Broliai, keldami akis į dangų, su rožinio vėriniu rankose, būdami meilės bendruomenėmis, stenkimės daryti dabar dėlei Dievo malonės erdvių išplitimo mūsų tėviškėje. Tikėkime, kad ir vėl dėkodami kaip A.Danilevičiui, V.Deveikiui, P.Blažiui ir visiems kitiems geradariams, kelsime džiaugsmo simbolius -vėliavas ir lenksime galvas iškeltam kryžiui.
    Kilnios pastangos nenueina veltui, nes jos veda į išganymą.

  6. Būdamas vaikas, katekizme skaičiau „kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus“. Tada dar nežinojau, kas tas Pilotas, bet kryžių mačiau tėviškės lauke. Eidamas pro jį galvodavau, kaip labai kentėjo Kristus. Žmonės, kurie pasirūpino kryžiaus atstatymu, gal būt, jautė tą patį. Ačiū jiems, kad atliko šį prasmingą darbą!

  7. Ačiū už straipsnį ir nuotraukas! Ne veltui sakoma – geriau 1-ą kartą pamatyt, nei 10 kartų išgirst. Buvo malonu, gražu, graudu prisiliesti prie mano kaimo istorijos, matyti mielus veidus, kai kuriuos ir nematytus…
    VISIEMS SVEIKATOS IR SĖKMĖS! JŪSŲ DĖKA KAIMAS GYVAS IR GYVUOS !

  8. …džiugu, kad Krivasalyje nepamirštos didžiosios Lietuvos vertybės, atnaujinami kryžiai ir tai, kad Krivasalis žymus ir tuo, kad jame gimė kovotojas už Lietuvos laisvę Antanas Terleckas bei signataras Vladas Terleckas…

  9. Ačiū visiems, kurie puoselėja kaimo tradicijas.
    Ačiū už šiltą ir jautrų straipsnį.

  10. Ačiū už straipsnį. Perskaičiau ir mane labai sujaudino lyg būčiau iš to kaimo, tai viskas taip artima, jautru šilta ir sava. Graži ta mūsų Lietuva su skaudžia, bet didinga praeitimi. Ačiū tiems, kurių dėka vėl stovi kryžius. Malonu Jus matyti ten buvusių dalyvių bendrijoje

  11. Garbė Dievui ir kovotojams už Lietuvos laisvę!
    Padėka atstačiusiems šį paminklą – gyvenimo esmės simbolį.
    Ačiū autorei. Jūsų žodžiai – iš širdies.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *