Skip to content

Nesipriešinti ir nebijoti gyventi meilėje

Lina RAGINYTĖ

Pažintis su trečiąja Vilhelminos Urbonienės knyga

Liepos mėnuo. Atostogos. Su šeima, kaip įprastai, mėgaujamės Prãvalo (ežeras Ignalinos sen.) vandenų vėsa. Prie mūsų prisijungia pulkelis paauglių. Gal aštuoni ar devyni. Neįprastas reginys miškingose vietose įsikūrusių pavienių sodybų „salyne“, nuo miesto nutolusiame per 4 km. Merginos sugula ant atsineštų pledukų ir… iškart pereina į diskusiją apie dietas ir mitybą, o vaikinai sušoka į vandenį pliuškentis ir žaisti su kamuoliu. Jokių keiksmų, pašaipų, įžeidžių replikėlių – lyg ne Ignalinoje būtum. Nespėjus įsijausti į gilesnius apmąstymus, nuo Pipiriškės atskrieja visureigis ir išlipa energinga, smagi moteris. Vienas žodis ir vaikai akimirksniu išsirikiuoja prie jos, išklauso kažkokių nurodymų, o gal kokį gerą anekdotą, suvalgo jos atvežtų namų gamybos skanėstų ir visi sugrįžta į ežerą. Persimetame žodeliu kitu su moterimi, kuri pasidžiaugia motyvuotais jaunais stovyklautojais. Štai tokia buvo mano pažintis neformalioje aplinkoje su mokytoja, rašytoja, poete, fotografe Vilhelmina Urboniene, Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristačiusia trečiąją savo knygą – psichologinį meilės romaną „Meilės ašarėlės“. 

Pasaulyje daug talentingų žmonių, daug pripažintų rašytojų, puikiai išmanančių psichologiją, filosofiją, aukštos erudicijos žmonių, tačiau kaip sužinoti, kurio kūrėjo žodis tau galėtų tapti kelrode žvaigžde. Galybė kūrinių tapę klasika ir dešimtmečiais ar net šimtmečiais eina iš rankų į rankas. Tik ar tikrai taip turėtų būti? Ar net ir labai talentingas rašytojas, būdamas siurbėle, cinišku niekšu savo šeimai, draugams, aplinkiniams, ir net nemanydamas keistis, iš tikrųjų gali kam nors tapti „gyvenimo mokytoju“? Žmogus, susikūręs harmoniją tarp proto ir širdies, nesunkiai atsakys į šį klausimą, tačiau dar tik siekiančiam to, turbūt derėtų pasidomėti kūrėjų biografija, jų paties ieškojimų ir augimo keliais. 

Vilhelmina, draugiškoje aplinkoje – Vilė ar Vilytė, yra mūsų krašto žmogus. Ji gimusi ir augusi Pavajuonio kaime, Vajuonio ežero pakrantėje. Dalis šio ežero pakrančių – Ignalinos kraštas, o paties Vajuonio vandenys – Švenčionių rajonas. Tokia trapi ir neapčiuopiama toji riba tarp skirtingų rajonų gamtoje. Būtent tada, kai susitikome prie kaimynystėje esančio Pravalo ežero, mokytoja su jaunimu stovyklavo tėviškėje. 

Pradžios mokyklą Vilhelmina lankė už kelių kilometrų esančiuose Reškutėnuose, Švenčionių rajone, o toliau mokslus tęsė Ignalinoje. Būtent tuometinėje Ignalinos vidurinėje mokykloje vartus į kūrybos bokštus jai atvėrė mok. Irena Šaltienė. Jau tada, I. Šaltienės  suorganizuotame susitikime su radiju, šešiolikmetė Vilhelmina viešai perskaitė savo eiles ir net gavo honorarą. Vėliau studijos, santuoka su bendraklasiu Arūnu Urbonu, sūnų gimimas ir mokymasis gyventi meilėje su savimi, su Dievu ir aplinkiniais. „Iš pradžių baigiau rusų kalbą. Paaiškėjo, kad rusų gal nebereikės, tad baigiau etiką. O tada atėjo mintis, kad ir etika dar ne tai, tad baigiau tikybą. Tai ne persikvalifikavimo kursai. Tai atskirų dalykų studijos ir skirtingi diplomai. Baigiau dar tarptautinį sertifikatą turinčius filosofijos kursus“, – trumpai per kelis gyvenimo dešimtmečius perbėgo Vilhelmina, su šeima šaknis leidžianti Švenčionėliuose, bet neišsižadanti Pavajuonio ir keliaujanti tarp Lietuvos ir Amerikos, kur randanti laiko Amerikos lietuvių mokymams, skaitanti pranešimus reikšmingomis progomis. Pristačiau gal kiek per žaismingai. Dariau tai sąmoningai, nes pati Vilhelmina yra kitokia. Ji neapsunkusi nuo slogių ir negatyvių minčių, neaukština skausmo, kančios ir sudėtingų išgyvenimų, kaip kad mes esame įpratę. Daugeliui mūsų „įkaltas“ liguistas požiūris į save ir santykį su aplinkiniais trukdo matyti realybę. Žmogus negimė būti kankiniu, žmogus gimė būti laimingu. O ką darome mes?  Dar tik ruošiamės nusišypsoti, bet jau mintyse susiplanuojame, kad dabar už tą džiaugsmo akimirką mažiausiai metus turėsime kentėti ir ašaroti, nes… taip „turi būti“. O štai Vilhelmina, nors pati esanti jautri, patyrusi likimo smūgių, net ir padėjusi kitiems tokius smūgius priimti, yra viena iš tų, kuri griauna šias nuostatas ir gyvenimą priima lengvai ir paprastai – su meile ir per meilę. Ir tai pasiteisina: jos knygos „godžiai“ skaitomos, ją supa daugybė žmonių, kurie patys siūlo draugystę, pagalbą, mokiniai seka jos pavyzdžiu, o svarbiausia – šalia yra šeima (vyras, sūnūs, marčios, anūkai) su giliomis tradicijomis, nesigėdijanti ir nebijanti net viešai ir žodžiais, ir darbais pasakyti: „Mes tave mylime ir palaikome“. Trečiosios knygos atverčiamajame viršelio puslapyje autorės vyras Arūnas parašė savotišką, labai iškalbingą recenziją: „Gera knyga į dulkes nevirsta – ją skaitys ir po mūsų. Skaitant romaną „Meilės ašarėlės“, norisi tapti geresniu“.

Manau, drąsiai galime imti V. Urbonienės knygas į rankas ir tiesiog skaityti. 

Apie psichologinį meilės romaną „Meilės ašarėlės“ „vienu sakiniu“: „Talentingai septyniolikmetei gyvenimas išmeta prievartos kortą. Vingiuotu Idos likimo keliu kviečiama kartu keliauti net keletą metų: patirti, priimti, atleisti, užaugti, kurti ir vertinti akimirkos trapų žiedą, dovanojamo verslininko Dano. Romane persipynę žmonių likimai, suteikia ne tik intrigos, nuostabos ar netikėtų akibrokštų, bet ir ugdo. Ištraukos iš Idos dienoraščio įteikia naują patirtį ieškančiam atsakymo: kodėl taip skauda, kai tu myli, o tavęs nepriima meilė? 

Pasiklydę santykių labirintuose – suras kelią namo į savo mylimųjų širdis, nedrįstantys prisipažinti klydę, išsikalbės pokalbių kavinėje „Meilės ašarėlės“. 

Autorė dovanoja kiekvienam, prisilietusiam prie jos minčių, ne utopinę, realią kelionę į gražią meilę be purvo. Tikima, kad ši knyga pakeis žmonių požiūrį į šeimos vertybes, padės išsaugoti jausmų trapumą, atvers duris į širdį, kuriai brangus žmogus ištars, tik jai ar jam skirtus žodžius – gera kartu.“

Vilhelmina prisiminė, kad šios knygos herojės Idos gyvenimo kelias – dalis jos pačios gyvenimo, o Idos gyvenime sutikti žmonės, realūs autorės gyvenimo pakeleiviai, sutikę tapti knygos dalimi ir leidę palikti jų tikruosius vardus ir pavardes. Urbonų šeimoje vieną dieną atsirado besilaukianti mergaitė iš vaikų globos namų, paleista „į gatvę“, mat sulaukė pilnametystės. Ta diena reikšmingą įtaką padarė visos Urbonų šeimos gyvenimui ir, žinoma, šios knygos herojų paveikslams. 

Bibliotekininkė Laima Andrijauskienė, Ignalinos viešosios bibliotekos erdvėse suorganizavusi romano „Meilės ašarėlės“ sutiktuves, juokavo, kad rašytoja ir jos draugai – tikrų tikriausi menininkai: nenuspėjami, emocingi, labai nuoširdūs, paprasti ir tuo pat metu priverčiantys pasitempti, norint išlaikyti jų „egzaminą“. L. Andrijauskienė, pasirašiusi kruopštų scenarijų, buvo nustebinta netikėto „šalto dušo“, mat, kūrėjų išmušta iš scenarijaus toliau privalėjo interpretuoti „čia ir dabar“. Baugoka, bet tik tokiose situacijose atsiskleidžia žmogaus profesionalumas. Bibliotekininkė „egzaminą“ išlaikė.

Romano „Mielės ašarėlės“ sutiktuvėse dalyvavo būrys ignaliniečių bei Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ prezidentė Danutė Ruseckaja, kompozitorius Leonas Neuronis, kurie skaitė ir savo eiles. Režisierius Richardas Leleiva pateikė romano „Meilės ašarėlės“ ištraukų. Vilhelminos mokinys Giedrius Kiškis padovanojo pačią netikėčiausią dovaną – mintis, skirtas jai, mokytojai, kurios bus sudėtos į jo rašomą knygą. „Mintis parašyti knygą apie tai, ką aš išgyvenau per neilgą savo gyvenimą, ir padėjo atsitiesti. Būsiu atviras, po paskutinio praradimo – buvau praradęs savikontrolę. Knygos rašymas mane sugrąžino į gimtuosius Švenčionėlius. Čia renku prisiminimus, gražius momentus iš čia gyvenančių žmonių, kurie pažinojo į amžinybę iškeliavusius mano artimuosius. Žinoma, kartais kyla mintis viską susikrovus grįžti į Vilnių. Čia gerokai tuščia ir nyku, o ir liežuviai tokie aštrūs kartais. Ir nors aš atsparus tokiems dalykams, bet vis tiek veikia. Pradėti rašyti knygą pasiūlė V. Urbonienė, kuri suteikė begalinį palaikymą ir motyvaciją. Knyga paremta mano gyvenimu. Pirmas skyrius – tai savotiška išpažintis, antrasis – antroji konfesija, ir trečiasis – išpažintis yra tikėjimas. Knyga iškris iš įprastinių literatūros rėmų, susipins daug žanrų, o knygos branduolys – praradimų samprata ir suvokimas. Įžanga bus daugiau filosofinė, o užbaigime bus ir filosofijos, ir psichologijos, bet visa tai išgyvens žmonės, skaitydami knygą, kuri bus tarsi savotiška žinia, kad gyvendami mes turime išmokti atlaikyti likimo išbandymus…

Pasaulis – ne tuštuma, ir mes gyvendami neturime užsisklęsti savyje…“, – teigia jaunas vyrukas Giedrius, pats save išlaikantis nuo 5 klasės. 

Knygos sutiktuvėse dalyvavo ir daugeliui pažįstama tautos lobių sergėtoja unikaliame Reškutėnų krašto muziejuje, buvusi mokytoja ir ilgametė mokyklos direktorė Viktorija Lapėnienė. Ji pradžiugino tokiu pačiu nuoširdumu ir lengvumu, kaip ir knygos autorė, atsinešusi visą puokštę skirtingų lietuviškų darželio gėlių. „Kai sužinojau, Vilyte, apie tavo knygą, perėjau per visą kaimą ir iš kiekvieno kiemo nuskyniau po žiedelį, jiems pranešdama žinią ir tau perduodama žinią nuo jų“, – prisipažino V. Lapėnienė.

Civilizacijos ir mokslo išradimai yra tiesiog išradimai. Jei jie patenka į piktavalių rankas, tampa blogiu, teisingų ir mylinčių žmonių rankose jie gali tapti gėriu. Štai kad ir tas pats socialinis tinklas Facebook. Per jį tiesiog plaukia „purvo“ upės, bet tame pačiame socialiniame tinkle ištrykšta ir „šaltinėliai“, padedantys atrasti vieniems kitus ir palaikyti ryšį. Šiuos meno žmones draugėn suvedė socialiniame tinkle sukurta privati grupė „Meno sodas“, kurią administruoja asociacijos prezidentė D. Ruseckaja. Mylintys žodį, garsą, judesį, spalvą ir visų jų skambėjimą drauge, kviečiami jungtis į grupę ir pasauliui skleisti meilę. Rudens spalvomis jau pakvipusios vasaros dovana jums  – V. Urbonienės meilės romanas „Meilės ašarėlės“, kviečiantis nesipriešinti ir nebijoti gyventi meilėje. 

Ačiū visiems už buvimą drauge, o ypač šio renginio ir vienos popietės maudynių kompanionui, autorės anūkui Mantui. Sėkmės Mantai!

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *