Skip to content

Pardavė sodo namelį, kuris gali apsargdinti… vėžiu

Jonas BALTAKIS

Yra toks gajus posakis – pirkti katę maiše. Jo esmė – rizikuoti įsigyti ką nors, prieš tai neapžiūrėjus, įsitraukti į kokį renginį ar veiklą, neišsiaiškinus visų sąlygų ar aplinkybių. Posakis kilęs iš daugeliui tautų žinomo anekdoto apie sukčių, bandžiusį kaip paršą parduoti katę maiše. Taip visai netyčia nutiko ir vienai ignalinietei, pavadinkime ją Valentina (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

2019 m. balandį Valentina iš Veronikos (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) Girminiuose nupirko sodo namelį, pardavėjai už jį sumokėjusi 13 965 Eur. Prieš tai dar buvo visokios rutinos, nes iš pradžių už pastatą prašyta 12 tūkst., o kai pasakyta, kad jau Valentina perka namelį, kaina pakilo iki 14 tūkst. Pinigų sumokėjimo sandoris buvo įformintas pinigų priėmimo-perdavimo aktu. Tų metų birželį, sudarant pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, Veronika paprašė, kad sutartyje būtų nurodyta ne jai priėmimo-perdavimo aktu sumokėti 13 965 Eur, o 12 000 Eur suma, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius valstybei. Bet „katė“ ne čia slėpėsi. 

Po sutarties pasirašymo, vasarą prasidėjus karščiams, sodo pastate atsirado ir tvyrojo sunkus kvapas. Pradėjus aiškintis jo kilmę, paaiškėjo esminis sodo pastato defektas – pastatas pastatytas, naudojant medinius geležinkelio pabėgius, liaudiškai vadinamus „špalais“. Apie tai Valentinos niekas neinformavo, to nesimato nei sodo pastato kadastrinėje byloje, nei pastato statybos projekte. Ieškovams pateiktoje sodo pastato dokumentacijoje esančiame 1992 m. spalio 30 d. sodo pastato priėmimo naudoti akte nurodyta, kad „statyba atitinka nustatytus reikalavimus ir priimama naudoti“. Mediniai pabėgiai yra itin kenksmingi aplinkai ir žmogui, nes yra išmirkyti stipriuose kancerogenuose, sukeliančiuose vėžį. Apie tai atlikta daug mokslinių tyrimų, viešai ir plačiai rašoma spaudoje. Akivaizdu, jog sodo pastatas negali būti naudojamas pagal paskirtį, o tai yra esminis daikto trūkumas ir sutarties pažeidimas. Valentinos teisės buvo pažeistos, o Veronika nepateikė jokių pasiūlymų, kokiu būdu šį trūkumą galima būtų ištaisyti. Todėl pagal Civilinį kodeksą Valentina turi teisę sutartį ir dėl sodo pastato, ir dėl žemės sklypo nutraukti ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Sodo pastatą būtina griauti, o jame esančias kenksmingas medžiagas utilizuoti, bet šiems darbams atlikti skirtos išlaidos kelis kartus viršytų paties žemės sklypo vertę. Kadangi susitarti su Veronika dėl sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo geranoriškai nepavyko, Valentinai teko kreiptis į teismą.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2020 m. liepos 21 d. sprendimu Valentinos ieškinį atmetė, priteisė iš jos į valstybės biudžetą pašto išlaidas, o laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tokio teismo sprendimo motyvas: esą įgyto sodo namelio paskirtis yra ne nuolatiniam gyvenimui, o tik sezoniniam poilsiui. Ir nors apklausti liudytojai patvirtino, kad sodo namelio statybai išties buvo panaudoti rąstiniai geležinkelio pabėgiai, o teismas sutiko su pateiktu argumentu, jog dabartinio teisinio reguliavimo požiūriu statyti namus iš panaudotų geležinkelio pabėgių negalima, nes atitinkamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas įtvirtina, jog kreozotu apdorota mediena negali būti naudojama pastatų viduje jokiam tikslui. Tačiau skalūnų alyvą ir ja apdirbtą medieną Europos Sąjungos direktyvos dar leidžia naudoti ir toliau. Kadangi Veronika nepateikė teismui duomenų, kokia chemine medžiaga – uždraustu kreozotu ar leidžiama naudoti skalūnų alyva – impregnuoti sodo namelio statybai panaudoti pabėgiai, teismas Valentinos ieškinį ir atmetė. Ieškovė suskubo ieškoti trūkstamų įrodymų ir Ignalinos teismo nutartį apskundė Panevėžio apygardos teismui.

Šio aukštesnio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Ignalinos pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino reikšmingų šios bylos aplinkybių dėl daikto kokybės ir su tuo susijusių atsakovės pareigų, nepagrįstai nustatė pareigą ieškovei Valentinai įrodyti sodo namelio kenksmingumą žmonių sveikatai ir aplinkai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodžius, kad parduoto sodo namelio statybai buvo panaudoti mediniai geležinkelio pabėgiai, kurie nėra įprasta statybinė medžiaga net ir sodo namelių, naudojamų ne ilgiau kaip keturis mėnesius per metus, statybai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė tik ieškovei, nes šioje byloje ne tik jai kilo pareiga nurodyti konkrečius sodo namelio trūkumus ir juos įrodyti, bet ir atsakovei Veronikai, siekiančiai paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, reikėjo stengtis. Taip pat ir jos pareiga yra įrodyti, kad sodo namelis buvo parduotas be trūkumų. Todėl būtent Veronikai teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad sodo namelis, pastatytas prieš 29-rius metus iš medinių geležinkelio pabėgių, pirkimo-pardavimo metu jau buvo nekenksmingas žmonių sveikatai ir aplinkai.

Civilinio kodekso nustatytą reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti pirkėjo išlaidas trūkumams pašalinti, pirkėjas gali reikšti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti, tarkim, suremontuojant daiktą ar pakeičiant jo detales ir pan. Kai daikto trūkumams pašalinti reikia neproporcingai didelių išlaidų, laikytina, kad trūkumus šalinti yra neprotinga. Be to, pardavėja privalo pašalinti daikto trūkumus per protingą terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, jog sodo namelio trūkumo negalima būtų pašalinti ar toks veiksmas būtų neproporcingai brangus.

Tad Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir paminėtus svarbiausius Ignalinos teismo sprendimo trūkumus (yra dar daugybė kitų argumentų Valentinos naudai), nutarė Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Per šį laiką Valentina kreipėsi į Fizinių ir technologijos mokslų centrą, kad šie atliktų ekspertizę ir nustatytų, kokiomis medžiagomis yra impregnuoti pabėgiai, iš kurių pastatytas ginčą sukėlęs sodo namelis. Ši ekspertizė buvo atlikta. Ekspertų išvada: „sprendžiant iš identifikuotų junginių tikėtina, kad pateiktas tyrimams medienos bandinys buvo apdorotas kreozotu“ – Europos Sąjungos direktyva uždrausta nuodinga, vėžį sukeliančia kancerogenine medžiaga. Tad dabar vėl viskas spręsis Ignalinos teisme.

O posakis apie katę maiše nuolat aktualus ir atliekant įvairius veiksmus ir poelgius, jį reikia visada prisiminti beveik kaip aksiomą (įrodymo nereikalaujantį dalyką).

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *