Praėjusį sekmadienį Linkmenų Švč. Trejybės parapijos tikintieji sutiko naują dvasios ganytoją Miroslavą Anuškevič. Pirmoji pažintis visada pilna slėpinių. Praskleisdami informacijos šydą apie dvasininko asmenybę, su kunigu kalbamės Ignalinos dekanate.

Miroslavo Anuškevič vaikystė prabėgo Šumsko miestelyje prie Baltarusijos sienos. Pasak dvasininko, ten – labai graži šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Kaip ir daugelis paauglių, per daug nesiveržė į bažnyčią. Pučiant Atgimimo vėjams, į parapiją atvyko naujas klebonas, gebantis šiltai ir jautriai bendrauti su aplinkiniais, burti jaunimą aplinkui save. Per Naujųjų šventes dvasininkas organizuodavo diskotekas, kad jauni žmonės tik kultūringai linksmintųsi, neįniktų į alkoholizmą ar kitokių priklausomybių liūną. Naujasis kunigas į bažnyčią pritraukė visą būrį Šumsko jaunimo. Keturiolikmetis Miroslavas – vienas iš jų. Taip palengva ir atsivėrė bažnyčios durys dvasinio pašaukimo keliui. 

„Mokykloje domėjausi istorija, kuri, suprantama, neatsiejama nuo bažnyčios istorijos. Žavėjo viduramžiai, vienuolynai, to laikmečio papročiai ir tradicijos. Taigi, bažnyčią suradau istorijoje. Netoli Šumsko, Medininkuose, veikė pranciškonų vienuolynas, ir jau turėdamas šešiolika metų, pradėjau jame gyventi. Dienomis mokiausi mokykloje, o po pamokų grįždavau į vienuolyną – dirbau įvairiausius darbus, vienuoliai vedė specialias pažintines pamokas. Aštuoniolikmetis baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau tikrą vienuolišką gyvenimą. Pirmiausia vienuolyne laukė naujokynas, o vėliau buvau išsiųstas studijuoti į Lenkiją. Prie Lodzės miesto yra senas parnciškonų vienuolynas ir seminarija, kurioje prabėgo 6 studijų metai. Dar trejus metus dirbau. Apgynęs diplominį darbą Varšuvos katalikiškame universitete, buvau įšventintas Vilniuje, Pranciškonų bažnyčioje. Į įšventinimą leido Jo eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis, o įšventino vyskupas buvo Juozas Tunaitis. 

Po vienerių metų darbo vienuolyne, atsirado galimybė atidaryti vienuolių buveinę Klaipėdoje. O iš ten jau buvau išsiųstas ketveriems metams studijuoti į Italiją – Asyžių (pavadintą šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei – aut. pastaba), į Sacro Convento – vieną iš garsiausių pasaulyje vienuolynų prie šv. Pranciškaus bazilikos. Studijos italų kalbos akademijoje ir darbas su piligrimais tapo mano kasdiene duona. Piligrimams pasakojau apie baziliką, freskas, pažinau ir išnagrinėjau kiekvieną šventovės kampelį, sužinojau kiekvienos koplytėlės istoriją. Už vienerių metų studijas privalėjau dvejus metus atidirbti, o vėliau sekė naujos studijos Romoje, popiežiškajame teologiniame institute – šv. Bonaventūros, kur prabėgo dveji metai. Studijavau kristologiją (teologijos sritis, nagrinėjanti Jėzaus Kristaus asmenį, svarstanti klausimą, kodėl antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo tapo žmogumi – aut. pastaba).

Paskui dar kažkiek laiko dirbau Lenkijoje ir jau tada grįžau į Lietuvą. Pradėjęs darbą kaip paprastas kunigas, praėjau penkerių metų bandomąjį laikotarpį Panevėžio vyskupijoje, o tada jau perėjau dirbti į Vilniaus vyskupiją. Pradžioje Šalčininkai, vėliau Visaginas, o dabar Ignalinos dekanate esu vikaras ir Linkmenų Švč. Trejybės parapijos kunigas. 

Būdamas jaunesnis, lengvai susikraudavau kuprinę ir kur liepdavo, ten keliaudavau. Atėjo laikas sėslesniam gyvenimui. 

Paauglystėje atradus bažnyčią, gyvenau laikotarpyje, kuomet visai nežiūrėjau televizoriaus, nes jam skirtas laikas, buvo labai ribojamas. Dabar irgi jo neturiu. Yra kompiuterinės galimybės, leidžiančios atsisiųsti norimą filmą ar paskaityti naujienas. Senas įprotis išliko ir televizoriai iki šiol visai netraukia. Nuo pirmų metų vienuolyne pradėjau daug skaityti. Vienas zakristijonas, stebėdamas mus, paauglius, kažkaip nuspėjo, kad du iš viso būrelio ateityje būsime kunigais ir itin skatino knygų skaitymą. Ačiū tariu jam, a. a. Mečislovui, kuris suprato knygos svarbą jauno žmogaus dvasios ugdymui. Knygų skaitymas išlieka nepakeičiamu pomėgiu ir dabartyje. Mėginu skaityti iš naujo vidurinės mokyklos privalomos literatūros sąrašo knygas iš kito amžiaus pozicijos, su kitokia gyvenimo patirtimi pažvelgti ir suprasti kūrinius.

Mėgstu stebėti gamtą ir pažinti apylinkes važiuodamas dviračiu. Su malonumu taip keliaudavau per visas dekanato bažnyčias, kur dirbdavau. Besivydamas vaikystės svajones, riterių laikus, išmokau šaudyti iš lanko. Jau keletą metų važiuoju į miškus ir šaudau į taikinius. Turiu net du lankus.

Paskutiniais metais sugrįžau prie klasikinės literatūros – skaičiau A. Diumą „Grafą Montekristą“, V. Hugo „Vargdienius“. Tradiciniai mano gyvenimo palydovai – F. Dostojevskio knygos. Net popiežiškame teologijos institute teko padėti vertimuose iš originalo kalbos, nes daugelis psichologijos darbų įvairiuose katalikiškuose institutuose rašomi pagal F. Dostojevskio kūrinius. Mano diplominis darbas buvo apie Viduramžių mistiką, pranciškonų vienuolius. 

Ilgas gyvenimas vienuolyne suformavo asketiškumo įpročius – neprisirišti prie daiktų ir aplinkos, pasitenkinti minimalizmu. Nuolatos studijuodamas, tapau pasaulio piliečiu-dvasininku, bet visada traukė gimtieji kraštai, per didžiąsias metines šventes pasiilgsti tėvų namų šilumos, atriektos duonos kvapo, ramių akimirkų kukliame artimųjų rate. Yra kažkas daugiau, nei galėtumei išsakyti žodžiais apie pasirinkimus, bet būtent tai ir veda ieškoti stabilumo dvasininko pašaukime, eiti kantriai numatytu keliu“, – pasakojo dvasininkas.  

Prieš pora metų jis patikrino turimos kantrybės ir jėgos potencialą savyje, pėsčiomis įveikdamas šv. Jokūbo kelią – 832 kilometrus, kuriuos visada pakatotų iš naujo. 1993 m. buvo šis kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bet tai – jau atskira istorija su kitokiu patyrimu, įveiktomis kliūtimis ir naujomis pažintimis, kuriose daug šviesos atrasta. Šiandieną kunigas mėgina artimiau pažinti Ignalinos krašto žmones, parapijų tradicijas, gamtos grožį, savo tikėjimo jėga pakylėti šv. Dvasios veikimą bendruomenėje. 

Nuotraukos autorės ir iš interneto