Skip to content

Vosiūnų bažnyčiai – 100 metų

Sigita TELYČĖNAITĖ

Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai šiemet sukanka 100 metų. Ryčiausiame Lietuvos taške esančios parapijos gyvenimo puslapiai pasakoja ne tik bažnyčios istoriją, bet paliečia skirtingų kartų likimus, šeimų tradicijas, liudija lietuvybės puoselėtojų veiklą šiame krašte. Jau pats faktas, kad į Vosiūnus dvasininkai buvo savotiškai „tremiami“ už prasižengimus, kurie mūsų laikais įvardinami patriotizmu, patvirtina ypatingų asmenybių gyvenimo etapus šiame jaukiame kampelyje. 

Vosiūnų parapijiečiai ir kraštiečiai kviesti aukoti

Bažnyčios statyba pradėjo rūpintis 1918 m. į šias apylinkes atvykęs kunigas Vaclovas Giedrys, apie kurio veiklą šiame krašte turima informacija gana skurdi. Oficialiuose šaltiniuose skelbiama, kad V. Giedrys mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1911 m. Metus dirbo Švenčionių vikaru, trejus metus – vikaru Žasliuose, kariuomenės kapelionu, o nuo 1917 m., iki 1919 m., kunigu Dysnos dekanate, toliau mokslus tęsė Vilniaus universitete, o nuo 1920 m. iki mirties 1925-aisias, klebonavo Giedraičių parapijoje. Palaidotas Zibalų bažnyčios šventoriuje, Širvintų rajone. Kuklūs amžininkų komentarai įvardija kunigą buvus lietuvybės puoselėtoju, švietėju, dvasios riteriu. Jau kunigo Juozo Erčiaus rūpesčiu 1919 m. bažnyčia pradėta statyti Kazėnuose (2 km į pietryčius nuo Vosiūnų). Ten įrengta laikina koplyčia. Kilus nesutarimams su žemės savininku, statybos nutrauktos. Tuomet Vosiūnų kaimo bendruomenė paskyrė bažnyčiai 5 ha žemės, kurioje kunigas J. Erčius 1921 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Už lietuvišką veiklą jis 1925 m. ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. Klebono Vinco Miškinio rūpesčiu po 1925 m. pastatyta klebonija. Vilniaus arkivyskupas 1931 m. įsakė kas antrą sekmadienį pamaldas laikyti lenkų kalba. 1922–1936 m. veikė „Ryto“ draugijos skyrius, 1927–1932 m. turėjęs mokyklą. 1926 m. įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Klebonas Baltazaras Budreckas 1937 m. nubaustas 1 mėnesiui kalėti už tai, kad rašydamas metrikus nelenkino lietuviškų pavardžių.

Ilgiausiai savo tarnystę Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos parapijoje nešė kunigas Antanas Simonaitis. 1964 m.,  paskirtas Vosiūnų administratoriumi dirbo iki 1994m. Žilgalvis, nuo metų truputį gunktelėjęs, spindintis ypatinga dvasine šviesa, dvasininkas paliko neišdildomą žymę kelių kartų gyvenimuos.

Keletą dešimtmečių Vosiūnų Šv. Mergelės Marijos parapijoje administravo Tverečiaus kunigas Steponas Tunaitis, dabar jo misiją tęsia kunigas Antanas Doveikis. 

Vosiūnų Šv. Mergelės Marijos bažnyčia medinė, jai reikalinga renovacija, todėl, sutinkant 100 metų jubiliejų, kraštiečiai ir parapijiečiai kviečiami aukoti lėšas šventovės remontui.   Kontaktus galima rasti Navikų seniūnaitijos soc. tinklalapyje.

Vosiūnai istorikų akimis

Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos parapijos 100-metis skatina giliau pažvelgti į ryčiausio Lietuvos kampelio istorijos puslapius. Deja, istorikų paviešinti faktai atskleidžia tik esminius kaimo raidos laikotarpius. Spaudoje stokojame išsamesnės informacijos apie Vosiūnų gyvenimą pokaryje, laukiame prisiminimų apie garsiąsias Petrines – metinę šventę, surinkdavusią dideles parapijiečių minias.    

Vosiūnų kaimo pavadinimas pirmą kartą įrašytas 1716 m., Tverečiaus parapijos vizitacijoje. Ryčiausiame Lietuvos kampelyje buvo 6 sodybos ir 23 gyventojai. Kaimas priklausė Pacų, nuo 1692 m. – Vilniaus benediktinų Dysnos dvaro palivarkui.

Jau 1818 m. kaime gyveno 104 gyventojai, o dalis žemių buvo nuomojama smulkiems šlėktoms. Veikė žydo Elijasovičiaus karčema, vadinama Kolodička (Šulinėliu).

Pirmojo pasaulinio karo metais Vosiūnų kaimas pateko į vokiečių-rusų fronto zoną, dėl nuolatinių susišaudymų sudegė visos sodybos. Tiek vosiūniškiai, tiek aplinkinių kaimų gyventojai po karo, kęsdami badą ir nepriteklių, kantriai atstatė nuniokotus kaimus. Vosiūnų jaunimas pasižymėjo lietuvybės puoselėjimu savo krašte ir kitokia aktyvia patriotine veikla. 1914–1936 m. veikė lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla, kurioje ilgą laiką mokytojavo P. Gruodis.

Kol nebuvo bažnyčios kaime, teritorija priklausė Tverečiaus parapijai. Bažnyčioje kurį laiką vargoninkavo švenčioniškis kompozitorius Julijonas Sinius. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia stovi ant ribos, už kurios Baltarusija. 

1923 m. kaime buvo 41 ūkis (Julijono Buroko, Leono Zigmanto, Mykolo, našlės Marijos ir našlės Agotos Spėčių, Zigmanto ir Augustino Osipavičių, Julijono, Jono, Vaclovo, Adolfo, Kazimiero, Petro ir dviejų Augustinų Gruzdžių, Zigmanto Skumino, Ipolito Volko, Adomo Navikėno, Jono Aleksiejūno, Marko Girijoto, Juozapo, Alfonso, Vincento ir našlės Stefanijos Sekonų, Petro, Antano ir našlės Uršulės Lukšėnų ir kt.)

1926–1936 m. Vosiūnuose veikė šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurį suorganizavo kunigas Vincas Miškinis, keletą metų veikė Lietuvos ūkio draugijos skyrius. 1936 m. – kaimas išskirstytas į vienkiemius, jau veikė valdiška pradinė mokykla, kurioje mokėsi 30 mokinių.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Vosiūnai nepateko į Nepriklausomos Lietuvos teritoriją ir iki 1940-ųjų priklausė tuometinei Baltarusijos SSR.

1940–1950 m. su nedidele pertrauka kaimas buvo Tverečiaus valsčiaus apylinkės centras, nuo 1950 m. – Ignalinos r. apylinklės centras, nuo 1954 m. – priklausė Dysnos apylinkei.

Kolektyvizacijos pradžioje Vosiūnai įvardijami kolūkių „Pirmyn“, „Liudo Giros“ centru.

Sovietmečiu veikė pradinė mokykla, kurioje buvo net 40 mokinių, daugiausia dirbo mokytojas Jonas Gidziušas. 1959 m. Vosiūnuose gyveno 148 gyventojai.

Čia gimė Lietuvos kariuomenės savanoriai Kazys Gruzdys ir Kostas Pivariūnas, biologas Julius Lukšėnas.

Istorinė dalis parengta pagal Romučio Matkevičiaus knygą „Ignalinos kraštas“

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here