Skip to content

Kada nebeauginsime naminių gyvulių

Žmonijos ateitis – dirbtinė mėsa?

Pranas ZUBRICKAS

Žmogus be gyvulinės kilmės produktų išsiversti praktiškai negali. Net ir veganai, vegetarai gyvenimo pradžioje, kūdikystėje, beveik išimtinai neapsieina be motinos pieno. Pasaulyje daugėja atsisakančių gyvulinės kilmės produktų, bet tuo pačiu didėja ir mėsėdžių gretos. O žemės plotų, tinkamų tiek augalininkystei, tiek gyvulininkystei, nuolat mažėja, sąlygos prastėja. Dėl klimato kaitos plėtoti gyvulininkystę darosi vis labiau problemiška (daugėja plintančių ligų, didėja brangių vaistų, antibiotikų naudojimas, kyla gyvūnų gerovės problemų ir pan.). 

Jau 2000 m. pasirodė pirmoji „dirbtinė mėsa“ iš augalinių ingredientų (sojos, kviečių, grybų), bet tai nebuvo tikra mėsa. O pirmasis mėsainio prototipas pasirodė 2013 m. ir jo  kaina buvo „tik“ 250 tūkst. dolerių. Mokslininkai jau senokai yra įvaldę, kaip iš ląstelių išauginti audinių kultūras. Lietuvoje jau sovietmečio laikais, 1963 m., buvo pradėta statyti ir 1969 m. pradėjo veikti Kauno „Endokrininių preparatų gamykla“ (dabar AB ,,Santitas“), kurioje buvo gaminami įvairūs farmacijos produktai, kaip insulinas, heparinas, bioženšenio tinktūra ir daugelis kitų preparatų. Mane labiausiai domino bioženšenio auginimas iš ląstelių. Tais laikais ženšeniui nebuvo lygių tarp daugybės kitų gydomųjų preparatų. Natūralioje gamtoje ištekliai labai seko ir buvo imtasi jį auginti specialiose plantacijose, bet tam reikėjo jį daug metų auginti ir prižiūrėti, kol šaknis sukaups vertingų savybių. Lietuvių mokslininkai bene pirmieji išmoko ženšenio audinius išgauti laboratorijoje pramoniniu mastu.

Bet grįžkime prie dirbtinės mėsos. Izraelyje atidaryta  mėsos gamykla, kur kalbama ne apie mėsos gaminių įmonę, perdirbančią naminių gyvūnų mėsą. Auginama mėsa iš kamieninių ląstelių, kurios pajėgumas – 500 kg per parą. Gamintojų teigimu, tokia mėsa yra netgi „švaresnė“ nei antibiotikais, hormonais ir cheminiais priedais auginamų gyvulių. Ką mes laimime, gamindami dirbtinę mėsą? Tikimasi, kad tokiu būdu gaminama dirbtinė mėsa leis net 80 proc. sumažinti į aplinką išskiriamų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų, be to, reikės 99 proc. mažiau žemės ir 96 proc. mažiau vandens. Gamykloje užauginama mėsa 20 kartų greičiau nei fermoje. Ir kas svarbiausia – tokios dirbtinės mėsos kainą jau pavyko sumažinti tūkstančius kartų. Prisiminkime, kokia pradžioje buvo mėsainio kaina, o dabar jau tik 10 dolerių ir dar turi tendenciją mažėti. Beje, reikia pažymėti, kad pirmoji valstybė, kurios valdžia leido mityboje vartoti dirbtinę mėsą, yra Singapūras. Matome, kad viskas, kas pažangu, keliauja iš rytų valstybių, bet ir blogų dalykų iš ten atkeliauja (COVID-19 virusas). 

Pasaulyje yra keletas valstybių, kur įmonėse gaminama dirbtinė mėsa – tai JAV, Izraelis ir pradininkai  olandai. Gamyba sparčiai didėtų, jei tik atsirastų paklausa. JAV atlikta apklausa parodė, kad 48 proc. jos nepirktų, bet 65 proc. pabandytų ir tik 30 proc. gyventojų planuotų reguliariai valgyti dirbtinę mėsą. Reikia manyti, kad rytiečiai greičiau pripras prie dirbtinės mėsos, nes jie pripratę valgyti mums dažnai nepriimtinus gyvius. O mums, lietuviams, reikia priprasti prie svirplių, milčių, sraigių vartojimo mityboje, tada ir dirbtinė mėsa nebus atbaidantis produktas. Juolab, kad valgome dirbtinius ikrus, krabų lazdeles ir daug kitų surogatinių produktų.

Nereiktų manyti, kad gyvulininkystė, kaip ūkio šaka, išnyks. Tik bus gyvulių auginama daug  kartų mažiau ir tik vertingos, atsparios veislės, kurioms bus suteikiama daugiau ploto erdvės. Žinoma, reikia stengtis, kad būtų išsaugotas genetinis fondas ir ateinančios kartos turėtų galimybę bent pamatyti, kokios naminių gyvūnų veislės buvo auginamos. 

Dar norėčiau supažindinti su pačia įdomiausia ir brangiausia galvijų veisle, kurios mėsos kilogramas kainuoja 600 eurų, o pats gyvulys – 10 000 eurų. Tai  Japonijoje, Kobės regione, auginama Wagyu galvijų veislė. Apie jos auginimą ir priežiūrą sklinda legendos. Auginami galvijai girdomi alumi arba ryžių vynu, miega ant minkštų čiužinių patalpose su kondicionieriais, kasdien masažuojami rankomis, klausosi klasikinės muzikos (itin mėgsta V. A. Mocartą). Tik neradau parašyta, kad gal ir augintojas miega kartu. Tada, matyt, jautiena kainuotų ne 600, o kokius 700 eurų. Mėsa pasižymi marmurine struktūra, labai minkšta, net teigiama, kad šaukštu galima atpjauti, labai vertinama gurmanų, ypač ruošiančių steikus. Kad ir kaip japonai stengėsi, kad ši veislė nepatektų į kitas šalis, vis dėlto, kontrabandos keliu ji pakliuvo į Ameriką, o vėliau ir į kitus žemynus. 

Wagyu galvijų mėsos kilogramas – 600 eurų.
Wagyu galvijų mėsos kilogramas – 600 eurų.

Wagyu galvijų veislė jau auginama ir mūsų šalyje. Šilutės rajono ūkininkas iš Vokietijos įsigijo Wagyu veislės embrionus, kuriuos implantavo į Angusų veislės karves ir jau turi 16 veršelių. Žinoma, niekas nesiruošia jų auginti pagal japonišką metodą. Juokaudamas ūkininkas L. Balčiauskas sako, kad alų geriau pats išgertų. Ne veltui apie šiuos galvijus plačiau supažindinau skaitytojus. Mokslininkai iš Osakos universiteto jau spausdina Wagyu kepsnius 3D spausdintuvu iš kamieninių ląstelių. Kol kas tas kepsnys labai brangus, bet besivystant aukštosioms technologijoms, savikaina ženkliai turėtų mažėti. Nemanau, kad pas mus bus daug Kobės  jautienos valgytojų, galinčių mokėti 200 eurų už kepsnį. Bet ką gali žinoti, kas mūsų laukia ateityje, ką valgysime ir kaip gyvensime. Reikia tikėti, kad naminiai gyvūnai neišnyks, o maisto užteks įvairios mitybos vartotojams.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *