Skip to content

Lietuviški anekdotai

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Už tai, kad „psichuškėse“ nebeliko Napoleonų, turime dėkoti ne medicinai, o švietimui. Naujoji karta, naujoviškas mokyklas baigusi, nebežino tokio politinio veikėjo, kaip dabar būtų sakoma, o anais laikais jis buvo pirmasis Prancūzijos imperatorius. Tai, kad tokiu vardu vadinamas konjakas ar tortas – žino, bet net „durnius“ nenori būti tortu.

Ir anekdotus žmonės nustojo suprasti – mano, kad tai naujienos. O naujienos neretai nuskamba kaip anekdotas. Štai vieną dieną girdžiu per radiją – kažkokia „pilietiška“ moteriškė siūlo Vilniaus kaime, ypač naujuose rajonuose, kur vietos daugiau, leisti prie daugiabučių norintiems susikasti lysves ir auginti daržoves. Tokiu būdu žmonės ir užsiėmimą turėtų, ir prie maisto programos plėtros prisidėtų.

Pradžioje buvo pomidorai ant palangės, dabar bus agurkai po langu. O sakote – istorija nesikartoja. Anksčiau maisto programą plėtoti ir miestiečius nuo įvairių negerų minčių ir antisovietinių anekdotų kūrimo bent savaitgaliais atitraukti turėjo „sodai“. Dabar vilniečius, o gal ir jų svečius išmaitins lysvės palangėse.

Kaip rimtai tai buvo išdėstyta – geriausi humoristai galėtų pavydėti. Iš anekdotų papasakotojo irgi reikalaujama, kad jis pirmas nepradėtų iš jo juoktis. Todėl nebenustebino ir reportažas, kurio pagrindinė mintis buvo: Lietuvą laikas pripažinti vynininkystės šalimi.

Šiaip vynuogės pas mus seniai auginamos, tai ne naujiena, bet kad šitai tapotų verslu – čia jau netikėta. Pasirodo, jau yra ūkininkų, kurie turi užsiveisę ištisus vynuogynus. Dar nedidelius, didžiausias – maždaug 20 arų, bet ir iš jo šiemet savininkas ketina priskinti apie 8 tonas uogų. O „lietuvaičiai“ tas uogas, girdi, labai mėgsta ir negaili 4 eurų už kilogramą.

Toks pasakymas – „negaili“ – turėtų pabrėžti, kad lietuviai lietuvišką prekę mieliau perka ir pinigų negaili. Aš tai nežiūriu, už kur ta prekė, ir perku tai, kas pigiau ir skaniau: braškes saldesnes, turkiškas, o ne lietuviškas, obuolius lenkiškus, o ne „linkėjimus iš kaimo“. Ir už vynuoges 4 eurų niekada nemokėčiau, kai galiu nusipirkti – bent jau šiuo metu – vos ne tris kartus pigiau. 

Yra, aišku, tarp varganai gyvenančių lietuvių ir tokių, kuriems 4 eurai už vynuogių kilogramą – ne pinigai. Bet čia tik vienas vynuogių augintojas apie tokią kainą šnekėjo, gal netyčiom, pasigirti norėjo, nepagalvojęs, kad jis yra remtinas. Kitiems vynuogės esančios nuostolingos, todėl jie laukia nesulaukia, kada Lietuva bus įtraukta į vynuoges auginančių šalių sąrašą. Tada ir lietuviško vynuogių vyno turėtų atsirasti, o svarbiausia – bus mokama europinė parama, nes žemės ūkis, žinote, yra nuostolingas, ypač Lietuvoje. Ir vynuogėms bus blogiau, negu kur nors Italijoje ar Prancūzijoje, tad ir išmokų didesnių galima tikėtis.

O kodėl nepradėjus Lietuvoje auginti ananasus? Klimatas taigi šyla, ir avokadais Lietuva galėtų apsirūpinti, ir papajomis… Sąrašas begalinis, kad tik fantazijos užtektų. Bet kai kompensacijos tviska – užteks.     

Skaičiau, kad esame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kur nuo kompensacijų ir tiesioginių išmokų nėra jokių mokesčių. Viskas skirta, kad vargšas žemės ūkis būtų pakylėtas. O importuojami maisto produktai kažkodėl pigesni, negu lietuviški, kurie esą geresni. Ir dar neužsiauginame tiek, kiek mums reikia, importuoti tenka. 

Tiesa, tai, ką patys užauginome, kitiems parduoti skubame., Štai vienas toks veikėjas verkė, kad Lietuva su Kinija susipyko, todėl jis grūdų Kinijai nebegali parduoti ir per metus praras tris milijonus eurų. Vargšas žmogus, tokie nuostoliai, be valstybės kompensacijos jam bus liūdna. Beje, tie ūkininkai, kurių grūdai į Kiniją keliaudavo, turbūt irgi išmokas gaudavo – iš ES, ir iš Lietuvos biudžeto. Padėkojimai iš Pekino.

Sunku Lietuvos ūkininkams. Europos Sąjungos per metus  skiriamo milijardo neužtenka. Tiesa, visokioms ten danijoms per septynerius metus numatyta skirti 12 kartų mažiau, negu Lietuvai, nors gyventojų Danijoje du kartus daugiau negu Lietuvoje, o plotu pusantro karto mažesnė už Lietuvą. Bet Danija, sakysim, kiauliena ir kaimynus aprūpina, o lietuviams lenkai kiaules parduoda, nes lietuviams kiaules auginti neleidžia viešasis interesas: kiaulės, įsivaizduojate, smirdi.

Todėl siūloma dirbamą žemę Lietuvoje užsodinti mišku. Oras geresnis būtų, ir vilkams būtų kur veistis, ir jokia kiaulė nesmirdėtų. O svarbiausia – Lietuvos valstietis, įsidarbinęs eiguliui, gautų orų valdišką atlyginimą ir taptų nepriklausomu nuo keturių stichinių nelaimių: pavasario, vasaros, rudens ir žiemos. Iš Briuselio gaunami milijardai būtų panaudojami sveikesniam Lietuvos piliečių gyvenimui. Būtų galima dar daugiau pinigų iš Briuselio pareikalauti už tai, kad Lietuva savo miškais gerina orą visoje Europoje.

O buvusiems ūkininkams, dabar eiguliams, planuojama leisti auginti sau pomidorus ant palangių arba net lysvėse vietoj darželio gėlių.lrytas.lt nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *