Apie nagingų rankų žmones įvairiai sakoma: „jo darbai meistrą giria“, „jam Dievas talentų atseikėjo ir dar pridėjo“ ir kt. Visa tai ir daugiau tinka Stasiui Reikauskui, dirbančiam Ignalinos šilumos tinklų Dūkšto padalinyje. Jis savo rankomis gamina nedidelius technikos stebuklus: nesuvenyrinius, o važiuojančius, birbiančius ir žeme, ir vandeniu, ir per žiemos pusnis. Triračiai motociklai, motorinė arklinė brička, aerorogės…

Pirmą kartą S. Reikausko kūrinį ignaliniečiai pamatė 2016 m., švenčiant Ignalinos 150-metį. Tuomet, žygiuojant šventinei eisenai į miesto estradą, daugelis su šypsena ir smalsiais žvilgsniais lydėjo eisenoje riedėjusią motorizuotą bričką. Važis skirtas arkliui traukti, bet burgzdamas riedėjo be jo. Kas domisi automobilizmo istorija, pasakys, kad beveik lygiai taip atrodė pirmieji automobiliai su vidaus degimo varikliais, sukonstruoti dar XIX a. pabaigoje. 

Tuomet meistras pasakojo: „Mūsų Ignalinoje“ radau skelbimą, kad Vidiškių sen. kaime parduodama bričkelė. Nusipirkau, atsivežiau, pakeičiau kai kurias papuvusias medines važio detales. Pamatė ją seniūnas Vytautas Kazėnas ir sako: „O, koks gražus daiktas. Arklys gerai, bet kad bričkai variklį kaip nors pritaikius!..“ Variklį tai variklį, sakau, ir ėmiau galvoti, kaip čia tą mintį materializavus. Sukonstravau per pusmetį“.

Briškelėje buvo pritaikytas vieno cilindro, dviejų arklio galių karinės technikos variklis, naudotas generatoriui sukti, kuris gamino elektrą, kai ji užgesdavo. Variklį ir reduktorių jungia diržai, yra sankabos mechanizmas. Greičių dėžės nėra. Kai variklio apsisukimai minimalūs, „brička“ nevažiuoja, didinant apsukas, dirželiai įsitempia ir mechanizmas pajuda. Panašu į automobilį su automatine greičių dėže. Bričkelės greitis apie 20 km/h, yra šviesos, stabdžiai, galiniai „stopai“, ratai apkaustyti guminėmis juostomis, kad asfaltu nedardėtų. Yra senovinis klaksonas pypsėjimui ir net mašinos pavadinimas – RS-1, susidedantis iš meistro inicialų. Vienas nepatogumas – šia transporto priemone neišvažiuosi ir nepamandravosi gatvėse, nes ji neregistruota, nes jos ir neužregistruosi, mat brička  netelpa į jokius „Regitros“ reglamentus. Ji iki šiol yra, važiuojanti. „Esu pasidaręs ir kitų, labiau praktiškų dalykų: visus žemės dirbimo ir kitokius padargus prie traktoriuko, pneumatinį kirvį, kuris perskelia bet kokio storio, iki 50 cm ilgio kaladę“, – teigė auksarankis meistras Stasys.

O šiemet Dūkšto 160-mečio šventėje S. Reikauskas pasirodė su nauju savo minties gaminiu – įspūdingu triračiu, nikeliais blizgančiu motociklu. Jį iki 110 km/h greičiu įsmagina 968-ojo zaporožiečio variklis, kuris 100 kilometrų kelio „suvalgo“ 9 litrus benzino (rusiški varikliai visi besočiai). Paspaudei mygtuką ir muzika groja, tarsi automobilio salone. Paklaustas, kaip viskas pavyko, meistras Stasys vieno senovės menininko žodžiais atsakė: „Kiekvienas akmuo yra skulptūra, reikia tik pašalinti kas nereikalinga ir gatavas kūrinys. Šis motociklas, tai įvairių mazgų, detalių (vienas pirkau, kitas gaminau, trečias pritaikiau iš kitų transporto priemonių) kratinys plius mintis, kaip tai viską pritaikyti, suderinti. Nė vienam, šitam taip pat, savo kūriniui jokių brėžinių nebuvo, viskas ekspromtu. Kai žinau, ko noriu, tuomet galvoju, kaip padaryti. Štai žiūrėkit: variklis, greičių dėžė ir kėbulo galas – nuo „Zaporožec 968“, priekinės šakės – nuo „britvos“, bakas – nuo seno rusiško motociklo „emkos“, nemažai žigulių detalių, sėdynes meistras Visagine pasiuvo (taip pat jis gražiai apsiuvo ir karo laikų vokišką šalmą), nemažai detalių gaminau pats ar perdariau esamas. Puošybos elementus pritaikiau nuo įvairių eksesuarų. Štai Vytis ant vairo yra nuo policininko uniformos…“

Motociklą ponas Stasys konstravo kiek daugiau nei pusmetį. O kas buvo sunkiausia? „Įteisinti jį, kaip transporto priemonę. Juk Lietuvoje gyvename. Kažką padarai, sakai, va – daiktas. Reikia įregistruoti. Ir prasideda! Varinėja kaip durnelį nuo ainošiaus pas keipošių, nes viskas uždrausta, apribota, neatitinka reglamentų, standartų. Pažįstami kauniečiai padėjo. Ten yra ne vienas toks klubas, kuriame, kaip aš, kažką kuria, gamina. Tai jie su tomis konstrukcijomis važiuoja į Rygą, ten savadarbes transporto priemones nesunkiai įregistruoja, o vėliau Lietuvoje jas perregistruoja“, – pasakoja meistras.

Jį klausiu, o nuo kada jis konstruoja, kuria, čia įgimta ar išmokta? S. Reikauskas sako, kad šia kūryba „apsirgo“ vidurinėje mokykloje, tiesiog visai atsitiktinai atsivėrė talentas. Kartą dalyvavo sukarintuose mokymuose, savotiškam žaidime. „Visiems buvo pasakyta ateiti su kokiu nors mediniu „ginklu“, tikro juk neduoda. Pagal brėžinius knygoje iš medžio išdrožiau absoliučiai tikslią kalašnikovo automato kopiją, viskas buvo milimetro tikslumu. Net šovinių ragelį buvo galima nuimti ir įdėti (vėliau „automatą“ kažkas pavogė). Net karininkai stebėjosi ir kraipė galvas, vartydami mano „ginklą“. Štai tuomet ir supratau, kad gaunasi kažką padaryti. Greitai nusprendžiau, kad dirbsiu ir kursiu daugiau su metalu nei su medžiu. Tokia buvo pradžia.“, – prisiminė meistras.

Įdomu buvo sužinoti, už kiek jis šį motociklą parduotų, jei reikalas būtų? Ponas Stasys sako, kad tokie gamykliniai triračiai kainuoja 10 000 eurų ir daugiau. Jis šį savadarbį motociklą parduotų ne pigiau, nei už 5000. Pigiau neapsimoka, tuomet verčiau anūkams paliktų.

S. Reikausko garaže jau keturios savadarbės transporto priemonės. Be bričkos ir šio motociklo, yra dar vienas triratis, bet kiek už šį mažesnis motociklas, ir aerorogės su propeleriu ir motociklo „Ural“ varikliu, važinėti po žiemos sniegus ir pusnis. Dar neužbaigta viena konstrukcija – kažkas panašaus į nedidelį vandens katerį ar skuterį su varikliu plaukioti vandenyse.

Čia jau viskas, ar dar mintyse yra kokių nors projektų? „Jau gal viskas, po mėnesio išeinu į pensiją“, – sako. Bet vėliau vis dėlto pridėjo: „Viena mintis dar krebžda. Yra nurašytas sunkvežimis. Galvoju iš jo padaryti visureigį su guminiais vikšrais, pagamintais iš traktoriaus padangų. Valdomas būtų vairalazdėmis, kaip tankas. Nežinau dar, ar konstruosiu jį, bet mintys gnaibosi“, – šypsojosi vyras.

Buvęs Šilumos tinklų direktorius M. Lapėnas Stasį dėl jo kūrybos vis „patraukdavo per dantį“ (geranoriškai, žinoma), o dabartiniams vadovams, sako, tai visai nerūpi, tiksliau, ne tas rūpi.

S. Reikauskas – buvęs tremtinys, gimė Sibire. Į Lietuvą su tėvais grįžo, būdamas pusantrų metukų. Tėvas iš Sibiro atsivežė ir motociklą „Iž-49“. Jis, sako, Stasio vienmetis, todėl jį saugo iki šiol, „ižas“ vis dar važiuojantis. Grįžęs į Lietuvą, studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, norėjo įsigyti inžinieriaus mechaniko specialybę, tačiau iš ketvirtojo kurso buvo pašalintas, nes niekaip neišlaikė… mokslinio komunizmo egzamino. Sako, jo įsitikinimai koją pakišo, o ir dėstytojas „kirvis“ pasitaikė (M. Burokevičiaus sukirpimo), susiginčijo su juo dėl to pseudomokslo ir neišlaikė egzamino. Bet inžinierinė prigimtis ir įgūdžiai liko.

Autoriaus nuotr.