Skip to content

Gyvenime žmogui reikalingas saikas

Gyvenimas praskrieja akimirksniu, kuriame sutelpa visas mūsų sielos gerumas, taurumas ir svajonių jėga. Praeina viskas, bet lieka meilė, niekur neištirpsta kilnios mintys ir darbai su dosniai aplinkiniams dovanota širdies šiluma.

Duobėtas miško kelias veda į Šiliniškių kaimą. Kalnuotas reljefas kalba apie ypatingą vietovę, atvykėlį viliojančią pasakišku peizažu. Jei nežinotum, kur esi, galėtum įsivaizduoti gražuolę Šveicariją su Alpių įkalnėmis ir akys ieškotų krioklių. Čia – Lietuva, su išskirtiniu Šiliniškių kaimo ir žmonių likimu.

Dar važiuodami per kaimą, pastebime talką viename kieme, o aktyviausiai iš visų, grėbia senelis. Nuoširdžiai nustembu – nejau mūsų ieškomas jubiliatas ir bus šitas garbaus amžiaus vyriškis… Taip, tai aš, – sako Juozas Kindurys, rugsėjo 8 d., šventęs 100 metų sukaktį. Vietoj lazdelės pasiremdamas į grėblį, paties Juozo pagamintą per Antrąjį pasaulinį, šimtametis šiltai kviečia į kiemą ir dalinasi amžiaus patirtimi.

„Dabar turiu tris lazdas, kai pametu visas, tik tada einu ieškoti, – juokauja pašnekovas ir žvilgtelėjęs į namus, tarsteli – senuosius namus sudegino skrebai, nes pasak jų, reikėjo sunaikinti banditų lizdą. 1944 m. gruodžio 12-osios rytą Stalino pakalikai Šiliniškių kaimo trobas apipylė benzinu ir sudegino. Galingas vėjas padėjo išplisti žiauriam gaisrui, kuriame neliko net žarstomų žarijų, vien pelenai. Sudegė 6 gyvenamieji namai ir 16 ūkinių pastatų. Bet sodiečiai gajūs, viską pastatė naujai. 

Niekada nesvajojau gyventi taip ilgai. Maniau, kad žmogui 90 metų – didžiausia amžiaus riba. Pasirodo, klydau. 

Čia – mano gimtinė, čia užaugau. Gyvenome visi biednai. Šeimos didelės. Buvau vyriausias iš keturių vaikų – trys broliai ir pagrandukė sesutė. Prisimenu savo vaikystėje viešnagę į močiutės namus Buivydų kaime. Buvau kokių ketverių. Mama pasiėmė kartu. Vaikštinėju po kiemą, apžiūrinėju naują vietą. Staiga ateina dvi ilgakasės kaimynų mergaitės. Taip nustebau, pamatęs tokias kasas, kokių dar niekada neregėjau ir puoliau už jų tampyti. Vos vyresnieji apgynė jas nuo mano išdykavimo. Jau devynerių metų, ganydamas bandą, uždirbau šimtą litų – bekoną. Tėvas mirė anksti, neturėjau nė keturiolikos, ir visi vyriški ūkio darbai nugulė ant mano pečių. Reikia arti dirvą, dar vos plūgą išlaikai, stinga jėgų, bet niekas neklausia – gali ar negali. Dirbi. 

Darbuose praskriejo paauglystė, pradinę baigiau Stripeikiuose. Ir jaunystė liko nugyventa neramiu pokario laiku. Brolis Vilius draugavo su partizanais. Vieną naktį nutarė nakvoti jų bunkeryje, prie Juodupio. Lemtis sudėliojo savaip – bunkerį užpuolė stribai, o jame esančius partizanus ir Vilių nušovė. Mane areštavo, Utenos areštinėje tardė pusantro mėnesio, vėliau paleido. Iš viso – 5 kartus išgyvenau arešto „malonumus“. Žiauriausius tardymus patyriau Saldutiškyje, kur mušdamas ir spardydamas mane, savo batus suplėšė stribas. Nuo mušimo nebuvo sveikos vietos ant kūno likę, bet išgyvenau. 

Kolūkyje dirbau tik penketą metų. Sutikau gražią merginą Genutę, kilusią iš Tauragnų valsčiaus, sukūrėme šeimą, o tada išvykome į Kauną. Naujoje vietoje įsigijau staliaus specialybę ir darbo stygiaus nejuntu iki dabar – sako jubiliatas, prieš porą dienų nuobliavęs 4 lentas, o dar kiek laukia…“

Visas vasaras praleidžiantis gimtajame Šiliniškių kaime, Juozas Kindurys su žmona užaugino ketvertą atžalų. Dabar turi 10 vaikaičių ir 22 provaikaičius. Jau pusę amžiaus Juozas našlys, bet naujos šeimininkės sau nei ieškojo daugiau, nei rado. Jaunesnis mėgo žvejoti, grybauti, mylėjo ir laikė bites. Užaugino sodą gimtinėje ir džiaugiasi itin gera kriaušių rūšimi. Pats susirinko obliavimo stakles, kuriomis dirba begales darbų. Ankščiau gamindavo valtis, net karstus, bet dabar jėgų visoms svajonėms kažkiek pristinga. Turi visus savo įrankius, prieš dvejus metus betonavo kieme laiptus, pernai pats įsirengė dušą. Ramiais ir šiltais vakarais jubiliatas skaito istorines knygas, nes dabar atsirado daugiau laiko, nors ir anksčiau draugavo su knygomis. Per gyvenimą dirbdamas visus įmanomus darbus, Juozas net nepastebėjo, kur praskriejo metai – su likimo smūgiais ir džiugiomis valandomis. Paklaustas apie ilgaamžiškumo receptą, tik šypsosi. Jo manymu, viskam žmogui reikalingas saikas – tiek jausmuose, tiek prie pasilinksminimų stalo. Ir, suprantama, gyvenime reikalingas tikėjimas – Dievu ir artimu, be kurio būtų tuščiai ir bevaisiai nugyventos dienos, visi 100 metų.

Redakcijos darbuotojai nuoširdžiai sveikina jubiliatą Juozą Kindurį ir dėkoja už įspūdingas, šiltas bendravimo akimirkas, dovanotas Šiliniškių kaime.

Autorės nuotr.

2 komantarai (-ų)

  1. Dėdė šaunuolis, jam linkime sveikatos ir artimųjų šilumos.

  2. Milda ir Algimantas.
    Mums gyvenimas lėmė pažinti tą Žmogų, tai tikrai šviesus ir nuostabus žmogus.
    Laimingas būkit, mūsų Šimtameti !


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje