Laba diena, brangus ir laukiamas laikrašti!

Jau senokai ruošiausi parašyti Tau, bet tik dabar nusprendžiau paatvirauti. Tenka skaityti padėkas medikams, pedagogams, bažnyčiai ir kt., bet kažkodėl gana retai pasitaiko padėkos žodžių pačiam laikraščiui. Todėl nutariau padėkoti Tau už sunkų, prasmingą ir atsakingą darbą. Lenkiu galvą prieš visą kolektyvą ir redaktorių Joną Baltakį.  Ačiū, kad esate!

Ar prisimeni, laikrašti, kad aš pradėjau draugauti su Tavimi nuo pat Tavo gimimo dienos – 2004 m. gruodžio 3 dienos. Iki šiol man esi vienintelis, pripažintas ir ištikimas draugas, kurio aš nekantriai laukiu ir skaitau su malonumu.

Nesi niekada ir niekuo manęs apvylęs! Tu objektyviai atspindi įvairias, ne tik rajono, gyvenimo aktualijas, bet ir padedi šalinti negeroves, nepataikauji vietinei valdžiai ir net drąsiai „trauki ją per dantį“. 

Su Tavo pagalba laikraščio (liepos 25 d., Nr. 53, 6 psl., „Liūdnai linksma reklama“) buvo sėkmingai įspėta ir priversta vietos seniūnijos valdžia pastebėti tai, kas visiems bado akis, tik kažkodėl visos tos netvarkos nematė pati seniūnija. Ir tik po to „ledai pajudėjo“. 

Manau, mano drauge, kad džiaugiesi ir didžiuojiesi savo šeimininku – redaktoriumi J. Baltakiu. Iš tikrųjų yra ko pavydėti tam žmogui.

Tai principingas, drąsus ir atviras, dalykiškas, mokantis išklausyti ir padėti kitam, milžinišką patirtį turintis žmogus. 

Jis savo aštria plunksna duria be nuskausminimo tiesiai į pūliuojančią vietą. O, kad kuo daugiau tokių „injekcijų“!

Todėl ir linkiu tau, laikrašti, visokeriopos sėkmės ir ilgų, prasmingų gyvavimo metų!

Laukiu Tavęs.

Ačiū, kad buvai, esi ir būsi!

Pagarbiai,

skaitytoja iš Vidiškių

Lenkiuosi nežinomiesiems

Labai didelis ačiū jums už jūsų gerą širdį. Tik gaila nežinau, iš kur jūs esate: ar ignaliniečiai, ar vilniečiai. Tai atsitiko rugsėjo 3 d. po pietų Ignalinoje „Euro vaistinėje“. Vyras nuėjo man pirkti vaistų, nes aš, grįžusi iš gydytojo, negalėjau, blogai jaučiausi. Nupirko vaistus, norėjo mokėti, bet priėjo jauna pora prie vyro, turbūt žmona ir vyras, ir sumokėjo pinigus. Atėjęs į mašiną vyras man sako – vaistus gavau dovanų. Aš jam – kaip, kas, negali būti… Jis, sako, nežinau, gal pažįstami. Man iš to džiaugsmo ašara nusirito per veidą. Baigiu gyvenimą nugyventi, gydausi labai seniai ir pirmą sykį taip atsitiko. Linkiu Jums, nežinomieji, stiprios sveikatos, sėkmės, laimės. Ir kad Jūsų gyvenimo kelio netemdytų juodi debesys, tesaugo Jus Viešpats.

Pagarbiai,

neįgali Liudita DŽEVEČKIENĖ

Mes girdime Jūsų bėdas

Daugelyje gyvenimo aplinkybių šventai galioja patarlė – kalbėjimas – sidabras, o tylėjimas – auksas. Deja, mūsų skubančio laikmečio žmonės nėra gausiai apdovanoti tokiomis savybėmis. Net duodami pažadus, greitai pamiršta apie pagalbos prašiusius. Todėl liaudyje dažnai sakoma, kad norėdamas būti girdimu, privalai šaukti, ir kuo garsiau… Kitaip liksi vienas nuošalėje, visai nepastebėtas savo problemose.

1.

Į redakciją paskambinę Vidiškių gyventojai, prašė pagalbos, nes situacijų viešinimas tampa realiausiu problemų sprendimo būdu.

Jau viename iš pirmųjų vidiškiečių susitikimų su naująja rajono savivaldybės administracija buvo pateiktas prašymas riboti eismą Vidiškių gyvenvietėje, Melioratorių gatvėje. Pasak skambinusių, praėjo visas laiko gabalas, o rezultatų – jokių. Rytais toliau minėtoje gatvėje dideliu greičiu zuja transportas, sukeldamas papildomas grėsmes visiems skubantiems į darbus, vedantiems vaikus į darželį, nešantiems šiukšles į konteinerius, einantiems į parduotuves. Triukšmas ir spūstis vyksta Vidiškių centre, kur viso šito neturėtų būti. O reikia tik vieno ženklo – greičio ribojimo iki 20 kilometrų per valandą ir problemos neliktų. Todėl Vidiškių gyventojai, ilgai „galinėjasi“ su savo kantrybe, esamu rūpesčiu dalinasi su visais laikraščio skaitytojais ir laukia konkrečių patvarkymų iš vietinės valdžios atsakingų institucijų, kol neatsitiko kokia nelaimė… 

Suprantama, mes, redakcijos darbuotojai, galėtume skambinėti papildomai į seniūniją, savivaldybę, prašyti komentarų esamai situacijai ir absurdiškai tęsti biurokratinių veiksmų grandinę. Bet tikime, kad pakanka viešai priminti duotus pažadus Vidiškių gyventojams, ir jie bus garbingai tęsėti žadėtojų.

2.

Beveik kiekvieną savaitę redakcija sulaukia skambučių apie medicinos darbuotojų atsakomybės lygį ir elgesio ypatumus, gyventojai piktinasi, negalintys norimu laiku registruotis pas reikalingus specialistus, skundžiasi – nesulaukiantys reikalingos pagalbos dėl tarpusavo medikų nesusikalbėjimo ar dėl vieno parašo priversti eiti „užburtus ratus“ kabinetų labirintais… Skambinusi dviejų moksleivių mama piktinosi, kad registratūros darbuotojai verčia laukti dėl medicininės komisijos kelias savaites, nes argumentuoja didelėmis eilėmis, o tuo metu – visai tušti poliklinikos koridoriai ir nei vieno žmogaus prie specialistų durų. Kaip pasiaiškinsite žmonėms, mielieji?..

3.

Į redakciją skambinusi Linkmenų gyventoja, prašo būti akylesniais socialinius darbuotojus, nes kaimynystėje sūnus „privatizuoja“ senos mamos pensiją. Be lėšų likusi močiutė kenčia nepriteklių ir bijodama atžalos agresijos, slepia savo bėdas nuo aplinkinių. 

4.

Skambina gyventojai dėl netvarkingai nugenėtų medžių, privačiai samdomų pjovėjų kapų teritorijai tvarkyti. Girdėdami skambinančių norą likti anonimais, gerai suprantame jų pasirinkimo priežastis, nes ne kiekvienas turi jėgų atlaikyti „pirmąsias fronto linijas“, ne kiekvieno sveikata leidžia kovas už teisybę. Svarbiausiu lieka pasitikėjimo dialogas, kuriame girdime Jūsų bėdas ir viešiname pagalbos prašymus. Kartais atrodo, kad laikraštis – paskutinė institucija, kurioje galime parašyti GARSIAI.