Tradiciniai Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje papuošti gražiomis muzikinėmis dovanomis. Tikinčiuosius tądien pasitiko klebonas kun. Vytautas Pūkas bei Zarasų dekanas kun. Vydas Juškėnas. Dūkštiečius sveikino ignaliniečių kolektyvas „Iš širdies“ bei netrukus trisdešimties metų sukaktį minėsiantis „atgimęs“ Dūkšto ansamblis. 

Tikėjimo sergėtojas ir vilties stiprintojas

Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventė giliai įsišaknijusi Bažnyčios istorijoje. Šv. Elenai atradus kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, dalelių, tai pirmąkart buvo paminėta 365 m. rugsėjo 14 d. Šį įvykį netrukus ėmė minėti viso pasaulio krikščionys, o septintajame amžiuje, atgavus persų pagrobtas kryžiaus relikvijas, jis buvo pavadintas Kryžiaus Triumfo (Išaukštinimo) švente.

Kreipdamasis į tikinčiuosius, kunigas V. Juškėnas kvietė: „Gyvenime matome daugybę kryžių su Nukryžiuotuoju. Jų yra visur – kabo prie mūsų bažnyčių altorių ir ant sienų namie, daug kas nešioja kaip papuošalą ant kaklo. Tačiau kaip žiūrime į kryžių? Galbūt į jį jau net nepažvelgiame, nes jis ten kabo metų metus. O gal laikome kryžių tik meno kūriniu – svarbiu, bet tik meno kūriniu. Kodėl tad kryžius visiems krikščionims yra toks svarbus?

Jis parodo Dievo teisumą. Kryžius parodo Dievo išmintį. Kryžius parodo Dievo meilę. Kryžius parodo Dievo jėgą. Prie Kryžiaus yra visa: visas Raštas, visas tikėjimas, visa viltis, visos priemonės, kad mūsų tikėjimas ir viltis būtų pamaitinti. Kryžius – tai Jėzus, atsisukęs į Tėvą.“

Benediktinų abatas Rupertas yra pasakęs: „Mes garbiname kryžių, nes jis yra tikėjimo sergėtojas, vilties stiprintojas bei meilės sostas. Tai gailestingumo ženklas, atleidimo įrodymas, malonės įrankis bei taikos vėliava. Mes garbiname kryžių, nes jis sunaikino mūsų puikybę, nušlavė pavydą, atpirko nuodėmes ir išgelbėjo mus nuo pasmerkimo.

Kristaus kryžius yra durys į dangų, raktas į rojų, mirtinas smūgis velniui, žmonijos išaukštinimas, mūsų paguoda bei laisvės dovana. Jis įtikina tironus, nuverčia galinguosius, išaukština mažuosius bei varginguosius, išblaško tamsybes, skleidžia šviesą, išveja mirtį. Jis yra gyvenimo laivas bei išgelbėjimo karalystė.

Kai ką nors padarome dėl Dievo, kai mums sekasi ar esame kupini vilties – tai vis kryžiaus garbinimo vaisiai. Per kryžių Kristus mus traukia prie savęs, Jis yra kelias į Tėvo karalystę, Jo Sūnaus skeptras bei Šventosios Dvasios – visos Trejybės liudytojas – antspaudas.“ 

Simbolinis „atgimimas“

Visai neseniai, vos prieš dvi savaites, prašomi ir raginami pačių miestelėnų, „į sceną“ sugrįžo Dūkšto ansamblio nariai. „Viskas įvyko kažkaip spontaniškai. Susirinkome, pasikalbėjome sodyboje, staiga atsirado ir akordeonas… žodis po žodžio ir vėl suskambo muzika. Mūsų pečiai, įkvėpėjai ir psichologai šiame „atgimime“, patikėję mumis, buvo Dūkšto bendruomenės narės Onutė Zaleckienė ir Jūratė Rudokienė. Aš pats ir norėjau, ir jaudinausi, kad tik vienas kitas dūkštietis ateis. Išsakiau šiuos nuogąstavimus pagrindinei organizatorei J. Rudokienei, tačiau to, kas įvyko šiandien bažnyčioje, įtariu, nesitikėjo net ir ji pati“, – atviravo Vytautas Kazėnas, ilgametis ansamblio narys, buvęs Dūkšto seniūnas. 

Vadinamoji pasaulinė pandemija ir Lietuvą parklupę karantinai darė įtaką daugeliui spendimų, pokyčių, sukėlė daug sumaišties, įtampos, neigiamų pasekmių. Dūkšto ansamblio veiklos sustabdymas – viena iš jų. Tad šis sekmadieninio popietę ansamblio išėjimas į sceną – dar vienas simbolinis Vilties ženklas: Viskas Bus Gerai. 

Po šv. Mišių, išreikšdami pagarbą savo mylimam miesteliui 160-ies metų jubiliejaus proga, sugiedojo Dūkšto himną, kuriam žodžius ir muziką prieš keletą metų sukūrė Dangutė Urbonienė. Smagiais plojimas pasitikti atlikėjai, tęsė dainą po dainos. Bažnyčią užliejusi dėkingumo ir meilės artimui banga iki ašarų sujaudino net paauglius. „Nesuprantu kas ir kodėl, bet taip susigraudinau, net ašarų nesuvaldžiau“, – garsiai įspūdžiais dalinosi jauna dūkštietė. „Kai jau mūsų nebus, dainos vis dar skambės…“ – aidėjo finalinėje dainoje, kurią dainuojant prisijungė ir parapijietės Birutė Paukštienė, Julija Griškienė ir J. Rudokienė.

Gėlėmis visiems koncertavusiems ir 40 metų Dūkšto krašto kultūrai dovanojusiai bei beveik 30 ansambliui vadovaujančiai D. Urbonienei pasirūpino Ažukarklinės seniūnaitis Alfredas Paukštė bei Dūkšto seniūnaitis Dalius Bikulčius. 

Po šventės šiltų padėkos žodžių Bažnyčios chorui bei vargonininkei B. Paukštienei ir sugrįžusiam Dūkšto ansambliui negailėjo ir pats muzikuojantis kun. V. Pūkas. 

„Suklupkime prie kryžiaus, pažvelkime į nukryžiuotą Jėzų ir klausykimės, ką Jis mums pasakys ir kur nuves“, – dėkodamas sakė kun. V. Pūkas.

Veiklą atgaivinę atlikėjai nuo šiol repetuos ir bursis Dūkšto krašto bendruomenės patalpose. Išsamų pasakojimą apie netrukus jubiliejų minėsiantį Dūkšto ansamblį žiūrėkite lapkritį startuosiančiame naujajame IGNALINOS TELEVIZIJOS laidų „SAVAITĖ“ sezone. 

Ignalinos TV nuotr.