Skip to content

Maži dalykai yra patys tikriausi

Sigita TELYČĖNAITĖ

Žmogaus gyvenimas pilnas ženklų. Juos regėdamas, visada galėtum priimti teisingesnius sprendimus, nepaklysti pasirinkimuose. Jeigu tikėjimas būtų, kaip garstyčios grūdelis… Tyras ir skaidrus, nepaliestas abejonių, chaoso, tvirtas, be netikrumo minčių. 

Sumanios technologijos įkyriai perša patogaus gyvenimo formulę, o žmogaus dvasia toliau maištauja vis garsiau, ieškodama gilesnės prasmės, kurioje pradanginami visi materialaus pasaulio lobiai. 

Ėjimas per dykumą tęsiasi.

Ieškantys dvasios paguodos seniai žino kelią į Darželių kaimą. Atmelstoje, ramybe perpildytoje erdvėje renkasi pačių įvairiausių žemiškų specialybių žmonės. Iš viso pasaulio ir Lietuvos širdžių piligrimai ir alkstantys dvasia, čia pasineria į palaimingą dialogą su tyla, kurio moko atsiskyrėlis Martynas – Gintautas Mackonis.

Kai gyvenimo kryžiai ir negandos tampa sunkiai pakeliami, Darželius atranda buvę visuomenės numylėtiniai, verslo ir meno žmonės, politikai ir vienuoliai. 

Šiluva garsi Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu, o supiltas Marijos kalnelis Darželiuose palaipsniui tampa lankymo ir Aukštybių šlovinimo objektu. Vietiniai gyventojai net neįsivaizduoja, kokie dvasiniai atradimai vyksta pašonėje. Dykumų broliai girdi Marijos kalnelio šaukimus, skuba į juos iš įvairiausių kampelių. 

Suprantama, jei ne Gintauto dvasiniai ieškojimai ir fizinis darbas, Marijos kalnelio nebūtų. Atvykėliams darbo rezultatas liudija apie aukos ir maldos galią, sukuriančią nenusakomą trauką, kuriai neatsispiria ieškanti ir nerimstanti mirtingojo dvasia.

Kodėl kalnelis Marijai? – klausiu Gintauto. 

„Giliau pažvelgiau į ją savo ieškojimais. Lankiau šventas vietas, Hercogovinos mažame kaimelyje Medjugorjė (Medžiugorijoje, buv. Jugoslavija) gavau dovanų Švč. Mergelės Marijos paveikslą… Mergelė pati atėjo iki Darželių, kad toliau būtų šlovinama maldose. Daug pritarimo sulaukiau tame savo kelyje, dirbau ir padėjo kiti –kuo galėjo. Žmogui viskas tampa įmanoma, kai tik pats susiprastina, susimažina iki garstyčios grūdelio. Pražioje gyvenimo siekia karjeros aukštumų, prabangių mašinų, didelių namų. Deja, visas išorinis blizgesys neatliepia ir nepasotina dvasios alkio. Tie, kurie savaime neranda gyvenimo prasmės – purtomi, kad atsitokėtų, arba mirtų. 

Mūsų seneliai mokėjo susimažinti – darė abrūsines, audė juostas, siuvinėjo ir verpė, kiekvienoje detalėje palikdavo savo širdies šilumą. Tai ir yra mūsų sielos išsiilgti dangoraižiai. Tyras paprastumas. 

Kai malda pasiekia Viešpaties širdį, mūsų rankos, darbai tampa Dievo rankomis ir jo darbais. Tuomet atkeliauja ramybė, atsiranda žodžiais nenusakomas abipusis ryšys – sako atsiskyrėlis Martynas.“

Darželiai tampa traukos objektu visiems ieškantiems, alkstantiems, sunkiai pakeliantiems savo gyvenimo kryžių. Marijos kalnelis, atsiradęs tarsi iš niekur, daugeliui moja atokvėpio stotele – nuo skubėjimo, žemiškų rūpesčių ir varginančių tuštybių. Kažkas,čia atvyksta pasidalinti atradimų džiaugsmu ar pasidžiaugti sutikta sėkme. Ir dykumų broliai skuba čionai, bet jau žinodami kitokį kelią ir ėjimo kainą – kainą  tų akimirkų, kuriomis amžiams suprantamas tikslas, susimažinimas, tyla, kurioje gimsta nauja viltis ir gebėjimas su dangiškomis jėgomis – pakilti!

Nuotraukos iš Martyno asmeninio archyvo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *