Skip to content

Raktas į paauglio širdį

Regina MAJAUSKIENĖ (Psichologė)

„Auginu paauglį. Kartais atrodo, jog jau nebeištversiu… Nesusikalbėjimas, maištavimas, nuolatinė emocijų kaita. Net nežinau, iš kurios pusės prieiti prie savo „ežiuko“.

Iš skaitytojos laiško

Regina MAJAUSKIENĖ (Psichologė) 

Išaugę vaikystę, bet dar nepriimti į suaugusiųjų pasaulį, paaugliai patenka į visiškai naują, nepažįstamą ir bauginančią erdvę. Prasideda tai, kas neišvengiama,-paauglystės krizė – sudėtingas metas tiek vaikams, tiek tėvams.

Paaugliai nepažįsta savo vidinio pasaulio, tuo pačiu metu jie nori visiškai priešingų dalykų: įsilieti į bendraamžių grupę, priimti jos normas ir pabrėžti savo unikalumą, išsiskirti iš grupės; trokšta atsiverti, būti priimti, bet drauge nepasitiki aplinkiniais, bijo nuoširdumo, atvirumo.

Paauglystė – tai metas, kai bręstantis žmogus nori suvokti save, ieško savo pozicijos gyvenime, kelia klausimus apie prasmę, savo vaidmenį visuomenėje, profesiją. Paauglystė trunka keletą metų ir beveik visada sukelia komplikacijų. Kiekvienas vaikas išgyvena savo paauglystės krizę. Paaugliškas maištas – tai lyg įžengimas į naują pasaulį – suaugusiųjų gyvenimą, kuriame laisvė ir atsakomybė turi tapti neatsiejama viena kitos dalimi.

Suprantama, kaip paauglio emocinis nestabilumas gali trikdyti tėvus. Kartais jo nuotaikų pokyčiai tiesiog veda iš proto – tai nevaldomas linksmumas, tai nepaaiškinamas liūdesys. Gėda ir baimė – du pagrindiniai itin stiprūs jausmai, kuriuos išgyvena paauglys, todėl jis jaučiasi nesaugus ir yra emociškai  pažeidžiamas.

Kiekvienam vaikui svarbu jausti savo jausmus, nes tik taip jis išmoksta juos valdyti. Nenuvertinkite vaiko jausmų („nieko čia tokio, viskas praeis“), pabūkite šalia, pasakykite, kad suprantate, sukurkite saugią atmosferą jausmams išreikšti. Kai esame kantrūs, tikime vaiko galimybėmis, galiausiai paauglys išmoksta valdyti savo jausmus. Paaugliai sukelia daug skausmo, nerimo, rūpesčių. Tėvai pyksta, laužo galvas: ką daryti? Būkite kantrūs, mylėkite ir neduokite laisvės ir atsakomybės daugiau, nei vaikas yra pasirengęs. Paauglystėje įprasta atmesti bet kokius draudimus – vaikai kovoja dėl teisės daryti ką nori, dėl laisvės, kurią kol kas suvokia kaip anarchiją. Priimkite savo vaiko maištą kaip iššūkį ir neleiskite pagreitinti proceso, kad ir kaip jis atkakliai kovotų. Kartais tėvai numoja ranka: „Žinokis, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, arba puola į kitą kraštutinumą : „Kaip pasakiau, taip ir bus“. Griežtai reikalaudami paklusnumo, tėvai padeda uždelsto veikimo bombą. Paauglys, neturėdamas kito pasirinkimo, išstumia savo agresiją, tampa labai patogus tėvams, bet jo pasipriešinimas niekur nedingsta – jis pasireikš vėliau su gana skausmingais padariniais.

Nėra lengva paaiškinti paaugliui, kad laisvės negali būti be tam tikros tvarkos – kitaip įsivyraus anarchija ir chaosas. Paaugliui nepaprastai sunku, kai jam atrodo, jog tėvai staiga nustojo jį suprasti. Paauglys pats nesupranta, kas jam „darosi“, o pavargę  ir savo rūpesčių turintys tėvai domisi tik pamokomis ir nepadeda suprasti sudėtingų klausimų. Paauglio grubumas dažnai tėra gynybinė poza, slepianti nesaugią, lengvai pažeidžiamą sielą.Net jeigu jūsų „galvos skausmas“ sėdi vienas užsidaręs kambaryje, tai dar nereiškia, kad jis nenori išsikalbėti ir pasidalyti savo išgyvenimais. Slapta jis trokšta būti suprastas, bet veikiausiai neranda žodžių savo jausmams nusakyti, o gal esate praradę su juo kontaktą ir reikia pastangų jam atkurti. Pabandykite vidiniu žvilgsniu atviriau ir drąsiau prisiliesti prie savo paauglystės. Paklauskite savęs: kaip norėjote, kad su jumis tėvai elgtųsi? Kas labiausiai skaudino? Tikriausiai kils vidinių prisiminimų: gražių, linksmų, skaudžių, nemalonių – tai gerai, tada lengviau suprasite savo paauglius, geriau žinosite, kaip jiems padėti.

Mes savo vaikams dažniau sakome monologus, o ne kalbamės su jais. Čia yra didelis skirtumas. Vaikai nuo monologų užsidaro, „išsijungia“, ginasi nuo tokio auklėjimo. Mes galime draugiškai kalbėt ,bet tai bus kalbėjimas vaikui, o ne kalbėjimas su vaiku, paauglys girdės pamokslą ir suvoks jį kaip moralizavimą – o šito jis siaubingai nekenčia!

Mūsų santykiai su paaugliais konfliktiški ne tik dėl menko bendravimo, bet ir dėl negebėjimo gerbti, kai nepritariame jų nuomonei ar elgesiui. Tikrai sunku, kai nesuprantame savo vaiko, tačiau daug galime sužinoti stebėdami jo elgesį ir bandydami suprasti, ko jis siekia taip elgdamasis. Jei mes tik kritikuosime, kaltinsime, priekaištausime, paauglys užsisklęs ir nenorės atsiverti.

Suaugusieji pernelyg dažnai mano, jog jie žino, ką vaikas jaučia. Daug negalvodami „pasimatuoja“ situaciją ir automatiškai padaro išvadą, kad vaikas jaučiasi taip, kaip ir jie toje situacijoje. Tačiau žmonės skirtingi. Skaudu pripažinti, tačiau dažnai suaugusieji patys užtrenkia bendravimo duris.  Niekada nesužinosite, ką mąsto paauglys, jeigu nepriimtinas jo mintis „taisysite“ moralizuodami ir įrodinėsite, kad jis klysta. Kai nesugebame su vaiku pasikalbėti apie iškilusias problemas, kai neleidžiame jam išsakyti savo nuomonės ir nemokame jo išgirsti, jis paprastai daro tai, ką nori, o mes prarandame savo autoritetą ir įtaką jo elgesiui. Bendravimą ir pagarbą reikia pelnyti, jų negalima išreikalauti. Tėvams būtina suprasti, jog paauglys keičiasi, bręsta ir trokšta, kad priimtumėte jį tokį, koks jis yra dabar ir saugiai įvestume  jį į suaugusiųjų pasaulį.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *