Skip to content

Kai atsiveria visas gyvenimo grožis

Sigita TELYČĖNAITĖ

Nuo mažų dienų Bronelė mylėjo gėles ir kalbėjosi su jomis. Laikai buvo sunkūs – rūpesčiuose ir darbuose ilgai nerado laiko ramiau pažvelgti į supantį grožį, stabtelėti, kurti svajonių pasaulį žieduose. Dabar, jau keletą dešimtmečių, Paukojos kaime jurginų saulėmis šviečia Bronės Šidlaitės-Rukšėnienės sodyba. Ne vien jurginai džiaugiasi kieme – lelijos, rudenį įsimylėję astrai, varpeliai, ramunės, ežiuolė, karkliukai ir daugelis kitokių žiedų šlovina savo gerąją šeimininkę.

Rašydama apie Bronelę, pirmiausia vėl pasakoju apie gerumą, kuriuo visą gyvenimą su aplinkiniais dalinasi mano pašnekovė, liudydama ilgaamžiškumo žemėje tikrąją prasmę. Apie asmeninę patirtį į dešimtą dešimtį įžengusi močiutė, kalba nedaug, bet nuoširdžiai dalinasi artimųjų išgyvenimais, jų svajonėmis, džiaugiasi laimėjimais. Bronelės sodyboje apsistodavo garsus menininkas Romutis Kaunelis, visą kraštą garsinęs savo medžio darbais. Čia gerą žodį išgirdo kiekvienas užklydėlis, gavo maisto alkanas, ištroškęs atsigėrė tyro vandens. Pabeldęs kaip nepažįstamas, šiuos namus kiekvienas paliko būdamas jau geru bičiuliu.

„Gimiau Papiliakalnio kaime. Vaikystė prabėgo skurde. Žemė padalinta į rėžius, visi daug dirbome. Drabužiai – namie austi. Prisimenu, kaip didžiausią šventę, kai mama nupirko medžiagos suknelei, su kuria vėliau eidavau į bažnyčią. Keturias klases baigiau 1940 m. Ginučiuose. Tuometinis ketvirtokas tikrai buvo imlesnis žinioms, gabesnis. Mokėjome visų pasaulio valstybių sostines, istorijos pamokose – valdovų biografijas, gerai žinojome mūšius. Prisimenu, kad eidama į mokyklą, vis kartojau namų užduotis. Airijos sostinę Dubliną „perkrikštijau“ į du blynus – taip lengviau įsiminiau pavadinimą. Vienas mokytojas mokė visas keturias klases ir gebėjo perteikti esmines žinias, valdė mokinius.

Gabus mokslams buvo brolis Leonas, trejais metais vyresnis už mane, visų artimųjų vadinamas Levuku. Įveikęs visus sunkumus, skurdą, po Ginučių pradinės mokyklos baigimo siekė mokslo toliau, įgyvendino svajones – Vilniuje įgijo staliaus specialybę, baigė progimnaziją, Žemės ūkio technikumą, studijavo biologiją Vilniaus universitete ir, apgynęs disertaciją, pasirinko mokslininko darbą. Pirmieji rožynai prie Santaros klinikų – jo darbo vaisiai. Leonas aktyviai dalyvavo Aukštaitijos nacionalinio parko kūrime ir kitur dirbo daug, iš širdies. Jaunesnė sesuo Eugenija skaitė nuo penkerių, užaugusi ir baigusi Švenčionėlių mokytojų progimnaziją, visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą.

Išgyvento laikmečio skurdas lėmė daugelį pasirinkimų. Tėvai buvo silpnos sveikatos, todėl, matydama brolio ir sesutės veržimąsi į mokslus, visus ūkio darbus perėmiau pati ir pasilikau gimtinėje. Gailėdama manęs, mama neleisdavo arti, sakydavo, kad plūgas ištampys rankas. Namuose kepdavome duoną, o aš veždavau traukiniu lauknešėlius sesutei ir broliui. Švenčionėliuose traukinys ilgiau stovėdavo, tai perduodavau Eugenijai skirtą duonelę ir važiuodavau į Vilnių, kur stotyje, jau su atgaliniu bilietu man, laukdavo Levukas. Atiduodu davinį jam, o pati grįžtu į Ignaliną. Prieš Kalėdas anksti temsta, diena trumpa. Kol parvažiuoju – tamsu. Nei žibintuvėlio pašviesti, nieko. Einu pagal miško kirtimo juostą į Papiliakalnį beveik apgraibomis, girdisi žvėrių buvimas šalia.

Pokario metai visiems buvo neramūs, pilni skausmo ir netekčių. Namai stovėjo Ūkojo ežero prieglobstyje, turėjome savo laivelį. Dažnai naktimis tekdavo kelti per ežerą netikėtus svečius, kurie liepdavo pamiršti, ką kėliau valtyje ir kiek. Kolūkyje dirbome nieko negaudami, rašė tik privalomus darbadienius. Po gero dešimtmečio pradėjo mokėti kapeikas, paskui jau daugiau. 

Būsimą vyrą Albertą Rukšėną pažinojau nuo vaikystės, nes augo gretimame Paukojos kaime, prisišliejusiame prie to paties ežero. Neramumų verpetuose jis pateko į kalėjimą už bendradarbiavimą su partizanais, nuteistas 25-iems metams. Dalį jų kentėjo lageriuose, po Stalino mirties bausmę sušvelnino, kai galėjo rašyti laiškus, daug rašė man. Sulaukiau, tuokėmės ir likome gyventi jo tėvų namuose. Čia gimė dukros – Audronė ir Violeta, praskriejo mūsų gyvenimai. Albertas išliko patriotu, prisimenu, kaip jis verkė, stebėdamas Lietuvos Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, net valgyti jam nešdavau prie televizoriaus. Pasidžiaugė laisva Lietuva trumpai. Mirė 1991 m., pati jam užmerkiau akis.“

Išlaisvėjusi nuo ūkių darbų, Bronė Rukšėnienė pasinėrė į gėlių pasaulį. Dar mokydamąsi pradinėje mokykloje ėmė puoselėti gėlių darželį tėvų sodyboje. Iš Julijos Klimašauskaitės, auginusios gražiausius žiedus sodžiuje, nešdavosi gėlių gumbus, sėklas, augino sodinukus ir laukdavo žydėjimo akimirkų. Paukojos grožiu rūpintis pradėjo dukros – Audronė ir Violeta, pasodinusios rožyną. Vėliau pati Bronelė vėl įsitraukė į kantrų dialogą su gėlėmis, kuris tęsiasi jau keletą dešimtmečių. Senieji jurginai, ramunės, varpeliai šviečia įvairiuose kiemo kampeliuose. Geroji šeimininkė augina grožį ir dalinasi juo su visais aplinkiniais, per jį kalba su Aukščiausiuoju. Bronelės slenkstį mina dvasininkai, mokslo žmonės, ieškantys paguodos ir sielos nusiraminimo. Gėlių žydėjimas traukia visus, ieškančius žemiškos ramybės ir harmonijos. Jos kūrybiniu keliu eina dukra Audronė, puoselėdama svajonių gėlyną prie Trakų. Neabejinga dangiškam grožiui žemėje dukra Violeta. Abi dukros – pedagogės, artimos gamtai ir žmogui.

„Matau kiekvieną naują žiedą. Su kiekvienu pasikalbu, paglostau, džiaugiuosi. Dabar tik visiškai pajutau stebuklingą pasaulio grožį, kurį, paskendusi gyvenimo darbuose, ne visada galėjau regėti. Tas trapus sąlytis su pasauliu atkeliavo iš mamos. Mokė mane, jei turi du obuolius – vieną gražų, o kitą ne, tai gražųjį atiduok esančiam šalia. Mama visada pamaitindavo elgetas, sulopydavo jų drabužius arba liepdavo tai padaryti man. Jos širdies gerume mes ir užaugome visi trys“, – prisimindama vaikystės dienas, pasakojo Bronė Rukšėnienė. 

Bronė myli ežerą, myli vasario pūgas, į kurias išėjusi, mąsto apie praeinančius dalykus ir gaili visų, dirbančių šaltyje ir skubančių su svarbiais reikalais. Prieš kelerius metus, 90-mečio proga, dukros dovanojo 90 lelijų gumbų, kurios dabar jau alsuoja savo meilę žieduose ir džiugina prašalaičius neregėtu grožiu.

Ateinantį pavasarį šeimininkė planuoja pasidalinti gėlių gumbais su visais prašančiais ir darželyje pasėti rūtų, be kurių neišsivaizduojamas senasis lietuvio pasaulis – būtis ir gyvenimas širdimi numylėtame sodžiuje, prie ežero. 

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

2 komantarai (-ų)

  1. Tegu, Mieląją Bronelę,dar daug metų džiugina gėlynų žiedynai ir teikia jėgų,o ji savo gyvenimu visus artimuosius ir ją pažįstančius.Sveikatos ir Dievo palaimos! Tiesiog – žavu.
    Ramutė

  2. Dėkui mielai Audrutės ir Violetos mamytei už jos rūpestį ir dėmesį visiems, dalijimąsi gerumu ir meile!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *