Priekaištaujama: girdi, negražu rajoniniame laikraštyje taip negražiai rašyti apie aukščiausio rango žurnalistus, kurie nuoširdžiai rūpinasi, kad žmonės žinotų, kas dedasi šalyje ir pasaulyje. Čia man taip sakoma, kai pabandau papeikti šiuolaikinius žurnališius, kad iš tikrųjų ne žmonėms jie dirba, o darbdavių norus pildo ir savo kišene rūpinasi.

Teko kadaise, dar ne taip seniai, į žurnalistinę virtuvę iš vidaus pažvelgti. O ten įdomių dalykų esama – iki šiol. Sakysim, ar žinote, ką reiškia, kai rašoma: „pasak mūsų šaltinio Vyriausybėje (Seime, Prezidentūroje ir t. t.)“, arba „kaip sakė vienas aukštas pareigūnas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės“? 

Tai gali būti paties žurnališiaus, norinčio „pastiprinti“ savo straipsnį, išsigalvojimas. Bet dažniausiai tai būna laikraščio „valdžios“ nurodymas, nes laikraščio savininkams ar tiesiog redaktoriui, gerai žinančio, ko darbdavys nori, reikia paskleisti kokią nors paskalą, kad po to leidėjo partija galėtų apkaltinti priešininkus: taip žiniasklaida pranešė.

Čia jau „žurnalistinis menas“: prisidengti išgalvotais „šaltiniais“. Gerokai paprasčiau, daug nesukant galvos, neskelbti to, kas žurnališiams (jų viršininkams) nepatinka. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip gražu ilgos vaiko priežiūros atostogos, kurios suteikiamos pažangiausiose pasaulio valstybėse. 

Tačiau iš tokių straipsnių nesužinosite, kokiose atsilikusiose valstybėse yra priešingai. Nesužinosite, kad, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje apmokamos atostogos motinoms netrunka nė 10 savaičių, o tėvams „dekretinių“ atostogų visai nėra.

Nesužinosite ir to, kad labiausiai atsilikusi valstybė yra JAV, kur nėra nei tėvystės, nei motinystės atostogų. Kad jokių vaiko priežiūros išmokų nėra Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose. Prancūzijoje, Portugalijoje… Nes jeigu jums pradėtų aiškinti, kur kokia tvarka, jums gali kilti įtarimas, kad kuo didesni ubagai, tuo ilgiau jie atostogauja. Ar atvirkščiai: kuo ilgiau atostogauja, tuo didesni ubagai…

O jeigu sužinosite, kad Lietuvos vyskupai laišku paragino tikinčiuosius nesusipriešinti dėl požiūrio į migrantus, tai jeigu norėsite perskaityti apie Lietuvos Bažnyčios neigiamą požiūrį į „netradicinę“ šeimą – tokios informacijos teks gerokai paieškoti. Užtat lengvai rasite žinių apie homoseksualų paradą, sakysim, Sidnėjuje, ar referendumą dėl gėjų santuokų Šveicarijoje.

Gaila, sakysim, kad kai rašoma apie vargšus šąlančius neteisėtus migrantus, nepasiūloma apgyvendinti juos prezidentui skirtame name Turniškėse. Ir sargyba yra, ir namas tuščias stovi, mūsų mylimas Prezidentas niekaip nesugeba persikraustyti – ir tylu „ant Lietuvos“, o įsivaizduokite, kas kiltų pasaulyje, jeigu JAV prezidentui Baltieji rūmai per prasti pasirodytų – bet Lietuva pasauliui, ką politikai bešnekėtų, vis tiek užkampis. Bet čia tarp kitko.

Atgailauju, kad vis dėlto – būna – imu ir patikiu tuo, kas mūsų portaluose rašoma. Susigundžiau kartą tokio deserto receptu. Su anūke gaminome, ir išėjo kažkokia košė. Tada susiradau tą receptą rusiškame portale. Ogi, pasirodo, žurnališiai perrašinėdami kablelį ne ten padėjo – vieno ingrediento kiekis nurodytas dešimt kartų mažesnis… 

Tad jeigu nenorite nusinuodyti, nesinaudokite „lietuviškais“ receptais, spausdinamais lietuviškuose portaluose. Apie „žinomų žmonių“ patarimus nė nešneku. Juk ne veltui sakoma, kad interneto dėka jau išaugo karta, kuri nė karto už savo žodžius nėra gavusi į snukį.

Čia tik pas mus Lietuvoje šitaip „žurnalistai“ juokauja? Norėtumėt. Amerikiečių kompanijos „Netflix“ sukurtame dokumentiniame filme buvęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentas D. Watsonas teigia, kad FTB direktorius liepė jam pasiųsti į Lietuvą, į įkalinimo centrą, neva veikusį Antaviliuose 2005–2006 m., vieną iš Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV organizatorių palestinietį Abu Zubaydah. Strasbūro teismas už to teroristo „kalinimą“ priteisė Lietuvai sumokėti 130 tūkst. eurų. Tačiau neseniai LNK išsiaiškino, kad D. Watsonas iš darbo FTB išėjo dar 2002 m. Štai tokia „dokumentika“. Ar ne tokiais parodymas grįstas Strasbūro „teisingumas“ nesenoje byloje, kai buvo liepiama neišsiųsti afganistaniečių, nors tuo metu šių dar nebuvo Lietuvoje?

Ir „Mūsų Ignalinoje“ neseniai perskaičiau, kad koronaviruso pandemiją esą organizavo šio pasaulio galingieji, norėdami ne tik valdyti mases, bet dar ir gerai uždirbti. Ten toks sakinys yra: „Tai, kad pandemiją pirmiausia paskelbė Pasaulio bankas, o po savaitės – PSO, kelia įvairius pamąstymus ir formuoja netikėtas išvadas“. Supraskit, neišmanėliai, tai atskleidžia pasaulinį sąmokslą, greičiausiai sionistų, ar šiaip piniguočių. Bet jeigu esate „kitamintė inteligentija“, na, tokie kaip Kepenis ar Gražulis, tai jus paliks už borto ar net sudegins ant laužo. 

Patikrinti minėtą sakinuką ne taip jau sunku. Google rasime, kad PSO kovido epidemiją paskelbė 2020 m. kovo 11 d. O Pasaulinis bankas kovo 3 d. paskelbė ne epidemiją, nes jis tokios teisės neturi, – tą dieną direktorių taryba kreipėsi į Banko vadovybę, siūlydama imtis skubių priemonių palaikant šalis kovoje su kovid-19. Kodėl Pasaulinis bankas prakalbo apie epidemiją anksčiau negu PSO? Tie, kurie prisimena, patvirtins, jog PSO buvo kaltinama, kad neskuba skelbti pasaulinės epidemijos, o kurie neprisimena, susiras tą diskusiją Google.

Kiek pavyko išsiaiškinti, „Mūsų Ignalinoje“ paskelbtas „netikėtas išvadas“ formuojantis teiginys pirmą kartą pasirodė YouTube portale „KraMola“. Rusiškame. Čia jau jokių „netikėtų išvadų“ daryti nereikėtų, bet tokia jau ta „žurnalistika“ ir žurnalistų abėcėlė. 

A. Snarskio pieš.