Skip to content

Gyvenime yra tik viena laimė – mylėti ir būti mylimam

Sigita TELYČĖNAITĖ

Mokytojai grįžta į mūsų prisiminimus iš tolimos vaikystės ir kantriai, kaip prieš daugelį metų, sapnuose glosto pavargusias galvas. Jų širdžių kalbėjimas neišnyksta, o lydi, veda mus per visas gyvenimo negandas, stiprina, užaugina sparnus, kad po žvaigždėtu skliautu užaugintume ir išdalintume savo meilę. Vidiškių gimnazijos Mielagėnų skyriaus pradinių klasių mokytoja Rožė BIELINIENĖ – gražaus pedagoginio pašaukimo, gilios misijos žmogus – jau beveik keturis dešimtmečius skleidžiantis šviesą savo auklėtiniams. Profesinės šventės išvakarėse kalbamės su MOKYTOJA.   

Profesijos pasirinkimas užaugo kartu su vaikystės svajonėmis ar noras pasirinkti Mokytojo kelią gimė vėliau?

Mokytojos darbas primena linksmuosius kalnelius, kuriuose netrūksta ir pakilimų ir nusileidimų. Tačiau kiekviena nauja įkalnė ar netikėtas posūkis suteikia patirčių.

„Pedagogas – kaip tas medžio lapas, kuris sugerdamas saulės spindulius, gamina chlorofilą ir atiduoda jį vėl į medžio kamieną (per vaikus į visuomenę), kad kitąmet išsiskleistų nauji lapai“ J. V. Gudaitis. Kaitri pedagoginės meilės ugnis tirpdo nesėkmių skausmą,stiprina kantrybę, nelaukiant meilės už meilę. Ausyse dažnai skamba didžiojo auklėtojo J. H. Pestalocio žodžiai: „Tik per savo širdį aš tapau tas, kas esu.“

Pašaukimas būti mokytoja augo kartu su manimi. Man labai patiko mokytis ir pirmoje, ir vienuoliktoje klasėje. Mokslas sekėsi puikiai. Mokykla buvo mano mieliausia vieta. Aš ten patirdavau sėkmę, džiaugsmą, pasitenkinimą. Mano vaikystės draugės, grįžusios iš mokyklos, linksmai šėldavo, dūkdavo lauke, vos ne po mano namo langais, bet jos manęs neviliojo. Mane viliojo knygos, žinių troškimas, noras žinoti ir mokėti vis daugiau ir daugiau. Tad aš, atžingsniavusi po pamokų namo, pasidalindavau su savo mamyte mokykliniais įspūdžiais, savo pasisekimais, gautais dešimtukais ir palinkdavau prie knygų. Labai mėgau skaityti knygas. Skaičiau, skaičiau… Stropiai, kruopščiai,  atsakingai, pareigingai su meile atlikdavau visas paskirtas mokytojų užduotis ir laukdavau kitos dienos, kada vėl laiminga žingsniuosiu į mielą mokyklėlę.

Gal jau tada buvo šalia Mokytojas, kurio misiją norėjote tęsti?

Atminty išliko labai mielos, supratingos, mane mokiusios pradinių klasių mokytojos. Ypač įstrigo į širdį J. Bagdonienės žodžiai: „Koks gražus tavo piešinys. Saulutė  tokia tikroviška, kaip ant knygos viršelio. Tikra dailininkė“. Prisimenu, buvau nupiešusi savo pirmąją skaitymo knygą „Saulutė“. Galbūt man ir kilo noras būti ta saulute skleisti šviesą, šilumą, gėrį, meilę, ramybę, džiaugsmą  ir paskatino eiti šiuo gyvenimo keliu, kuriuo jau keliauju 37-eri metai. Dėkoju Dievui už šį pašaukimą, už vedimą, pagalbą, globą šiuo gyvenimo keliu.

Pedagoginio darbo pradžia – kokia buvo, kaip keitėsi mokinio dvasinis pažinimas, kas labiausiai įsirėžė į atmintį? Kokie susitikimai, renginiai, pamokos tapo įsimintinomis?

Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, įgijau pradinių klasių ugdymo ir metodikos mokytojos kvalifikaciją. Nedrąsu buvo žengti pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Rodos, žinių yra, o praktinių įgūdžių trūksta. Nuo pat pirmųjų darbo metų iki šiol dirbu su jungtinėmis klasėmis. Klasės didelės, kaip ir darbo krūvis. Pasiruošimas, pamokos, mokymo turinio rengimai reikalauja daug pastangų ir laiko. Tenka gebėti ir išdėstyti medžiagą ir suvaldyti klasę. Nesu iš tų griežtųjų mokytojų, kuri vien rūstesniu žvilgsniu gebėtų nuraminti įsiaudrinusią klasę. Labiau mėgstu remtis abipusio pasitikėjimo kūrimu, argumentais, bendrauti su vaikais kaip su lygiais Šis metodas pasiteisino ir leido susidraugauti su moksleiviais. Kad ugdymo veikla būtų prasminga ir produktyvi, suplanuoju mokymo ir mokymosi turinį, atrenku mokomąją medžiagą ir užduotis, atitinkančias gebėjimus, žinias, įgūdžius, numatau būtinus siektinus rezultaus. Stengiuosi parinkti tinkamus atitinkančius, mokymo metodus, remiuosi dalykų integracija,  Norėdama, kad aplinka darytų vaikams teigiamą poveikį, rūpinuosi psichologiniu klimatu, vaizdinėmis mokymo ir mokymosi priemonėmis, baldų išdėstymu, stendais, klasės parodėlėmis. Mokymosi motyvaciją skatinu įvairiomis būdais: vaizdinėmis priemonėmis, įdomiomis užduotimis. Vertinu pasiekimus, vadovaudamasi vertinimo kriterijais, lipdukais antspaudukais, paskatinančiais žodiniais teiginiais, staigmenomis, pagyrimais tėvams, žvilgsniu, mimika, linkėjimais. Mokiniai ir patys įsivertina savo pasiekimus. Gamta – vienas galingiausių žmogaus auklėjimo veiksnių ir kruopščiausiais auklėjimas, be šito veiksnio visuomet bus sausas, vienpusis, nemaloniai dirbtinis. Visas pasaulio pažinimas prasideda nuo artimiausios aplinkos, šeimos, savęs suvokimo, savo gimtojo kaimo, gyvosios ir negyvosios gamtos  stebėjimo. Stebime ir tyrinėjame gamtą įvairiais metų laikais pamokų, išvykų, ekskursijų metu. Mokiniai mokosi suprasti ir pajusti gamtos grožį, floros ir faunos reikšmę žmogui, gamtos trapumą, formas, spalvas, linijas. Ugdytiniai yra įvairių respublikinių konkursų, parodų, akcijų, viktorinų dalyviai bei laureatai. Dalyvaujame ir organizuojame įvairius renginius, šventes, projektus. Noriai dalyvauja neformaliojo švietimo programose „Meno takeliu“, „Matematika aplik mus“ . Tautiškumo daigelius auginu pasakų, smulkiosios tautosakos, žaidimų, liaudies dainų, ratelių, edukacinių programų pagalba.

Jūs – gamtos vaikas?

Labai mėgstu gamtą. Žavi savo grožiu, spalvomis, formomis, linijomis, kvapų, žiedų įvairove visais metų laikais. Kiek darnos, harmonijos joje. Ji nuramina, sustiprina, suteikia vilties palaimos, džiaugsmo. Gamtoje stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko: pasivaikščiodama, važinėdama dviračiu, dirbdama darže, sode, gėlyne, būdama prie vandens telkinių, jūros, ežerų. Arba tiesiog sėdėdama po vaikystės berželiu stebėdama, klausydama, liesdama, uostydama, gėrėdamasi… Dėkodama Dievui už suteiktas malones, gyvybę, patirtą gyvenimo džiaugsmą bei pilnatvę.

Darbas su vaikais yra labai įdomus. Čia daug kūrybos. Tačiau ne vien tu kuri ugdymo procesą – labai dažnai vaikai tave nukreipia, pastūmėja prie naujų metodų, mokymo būdų taikymo, skatina atsižvelgti į skirtingas jų savybes. Dažnai kartoju, kad iš tikrųjų vaikai patys sau mokytojus užsiaugina. Ir aš esu laiminga, kad mane supo ir tebesupa nuostabūs vaikai, kurie mane išmokė ir tebemoko atvirai žvelgti į pasaulį. Kam iš arti yra tekę susidurti su mokykla bei mokytojo darbu, tas puikiausiai supranta, koks tai sunkus darbas,  ypač su jungtinėmis klasėmis. Dažniausiai mokytojo „virtuvė“, visi darbai ir jo atliekami vaidmenys yra nė nematomi, sunkiai pamatuojami. Per pamoką neretai tenka save padalinti į kelias dalis ir tai tikrai nėra paprasta. Vaikai yra tikrai labai skirtingi. Vienu metu tu turi suteikti žinių ir tiems, kurie įsimena klausydami, ir tiems, kurie mokosi matydami, čiuopdami, veikdami, jau nekalbu apie vaikus turinčius specialiųjų poreikių. Kad ir kaip skambėtų sudėtingai, tačiau tikrai įmanoma pamokos metu su skirtingais vaikais dirbti skirtingais metodais, tereikia daugiau pasiruošti, gerai apmąstyti savo veiklą ir būdus, ką kuriuo pamokos metu darysi. Mokytojas, žinoma, turi vaikui padėti siekti, skatinti, suteikti žinių ir formuoti gebėjimus, tačiau svarbiausia pedagogo užduotis – geri santykiai su kiekvienu vaiku, nesvarbu, koks jis būtų, ir tik tada ateina eilė dirbant nuoširdžiai ir išmintingai juos mokyti akademinių dalykų.

Mokytojo ir mokinio santykiai kinta laike, kinta vertybių suvokimas. Ko labiausiai stokoja dabartinė mokyklą?

Vaikai iš tikrųjų yra labai pasikeitę, jie kitokie, su savo originaliu požiūriu į pasaulį ir nuomone į aplinkui vykstančius dalykus. Tačiau, jei kas klaustų į gerąją ar į blogąją pusę jie keitėsi, atsakyčiau kad nė į vieną. Dabartiniai vaikai yra tokie, kokie ir turi būti. Tiesiog tai visuomenės kaita, kuri yra absoliučiai natūrali ir normali. Tačiau pastebiu, kad jie visiškai kitaip priima informaciją. Ji jiems turi būti labai įdomi, turi gerokai užkabinti, kad mokiniai dirbtų su užsidegimu. Jei sugebi rasti tinkamą būdą, jei įdomu, vaikai gali atlikti net ir labai sudėtingas užduotis. O štai jei neužkabino – paprasčiausios užduotys jiems tampa nemenku iššūkiu. Dėl mūsų greito gyvenimo tempo, dėl informacinių technologijų gausos, dažnas vaikas „užauginamas“ greitai, neturi laiko išjausti savo vaikystės, pasidžiaugti paprastais  kasdieniais dalykais, žaidimais lauke, gamtos grožiu, įvairove, spalvomis, formomis,  dažniau sako – pavargau.

Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau sau tinkamą ir mėgstamą profesiją, kuri suteikia vidinį pasitenkinimą bei gyvenimo pilnumo jausmą. Man labai patinka dirbti mokykloje, patinka matyti, kaip vaikai auga, ne tik ūgiu, bet ir žiniomis, kaip jie tobulėja. Kasdieną pasitinka, pasisveikina apkabina, ištaria „aš tave myliu“, o „rytoj vėl mylėsiu“. Tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Juk žinai, kad tu esi laukiama, mylima. Labai gera žinoti, kad manęs mano mokiniai nepamiršta ir užaugę, baigę mokyklą.

Geras MOKYTOJAS tai – ?

Gero mokytojo savybė – būti nuo Dievo – turėti pašaukimą. Mokytojas – tai žmogus, jaučiantis meilę vaikams, besidžiaugiantis kiekviena mokymo proceso akimirka, gebantis atverti, dovanoti savo širdį vaikams.

Geras mokytojas leidžia augti vaikui savo laiku, savo ritmu, mokytis iš savo klaidų. Pozityvios energijos pripildantis klasę, įkvepiantis atradimams. Ir pats yra smalsus, besimokantis, ieškantis įkvėpimo visur: aplinkoje, gamtoje, mene, knygose…

Kad ir kokį darbą žmogus bedirbtų, jį reikia daryti iš širdies, nuoširdžiai. Jei tau pačiam įdomu, jei tu degi tuo, ką veiki, vadinasi, esi pasirinkęs teisingą kelią.

Mokytojo darbas – nuolatinis judėjimas, vis nauji iššūkiai. Šiuolaikinis mokytojas turi būti labai įvairiapusiškas: kūrybingas, besidomintis pasauliu, naujovėmis, teisingas ir reiklus, bet tuo pačiu supratingas, kantrus, nuoširdus.

Kai ateini į klasę su šypsena ir nusiteikęs, kad ne vien tu duodi, bet ir pats daug gauni,  tada bus gera pamoka tiek vaikams, tiek tau pačiam.

Nėra nė vieno blogo mokytojo. Yra tik suklydę. Kiekvienas mokytojas turi galimybę keistis ir tobulėti. 

Reikia sugebėti „prisijaukinti“ vaiką, gebėti rasti kelią į jo širdį, būdą kaip susikalbėti ir palaikyti gerus santykius su kiekvienu jų. Mokytojas neturi teisės žiūrėti į vaiką priešiškai. Suprantu, kad kartais tai gali būti, oi, kaip nelengva! Būna, kad vaikai ateina negatyvūs, atšiaurūs, nemokantys bendrauti. Reikia turėti kantrybės belstis į jų širdeles, juos šildyti savo švelniu elgesiu, kai tu juos bandai suprasti, apginti, užtarti, tuomet ir atsiranda nuoširdūs bei šilti santykiai. Neretai pasijaučiu ir mama, ir psichologe, ir dar daug kuo kitu. Juk neatstumsi vaiko, jei jis pas tave ateina ir guodžiasi. Kas jiems batukus riša, kasytes išsileidusias supina, rūpinasi, kad nesušaltų, neperkaistų, kai šalia nėra tėvelių?..

Kalbantis su vaikais apie vertybes paaiškėjo, kad visiems vaikams svarbiausia yra meilė. Pamatinės vertybės tikėjimas, viltis, meilė, atsakomybė, atvirumas, kūrybiškumas. Be šių  vertybių žmogus negali augti, bręsti kaip asmenybė, negali gyventi laimingo, prasmingo gyvenimo. Stengiuosi kad veikla būtų pagrįsta meilės, atjautos, tarnystės dvasia. Norėčiau, kad vaikai būtų visada mylimi, o svarbiausia, kad patys mylėtų ir mokėtų pastebėti šalia esantį žmogų. Stengiuosi ugdyti teisingumą, pagarbą žmogui ir jo darbui, atsakingumą, gebėjimą prisiimti atsakomybę.

Ko linkite jaunimui, pasirenkančiam mokytojo profesiją? 

Visus, kurie mylite vaikus, turite idėjų kaip su jais dirbti, kurie jaučiate viduje rusenančią, o galbūt ir liepsnojančią ugnelę, raginčiau ryžtis išbandyti mokytojos profesiją. Įgysite patirties, o galbūt atrasite ir  tikrąji  savo gyvenimo pašaukimą.

Kokius linkėjimus siunčiate visiems kolegoms artėjančios šventės proga ir kokiam gyvenimo credo liekate ištikima?

Nuoširdžiai linkiu, kad visuose keliuose Jus, mieli kolegos, lydėtų sėkmė, atnešanti dvasios ramybės laiką, dovanojanti kantrybę ten, kur atrodo sunku ir nepakeliama, būkite tvirti gyvenimo kasdienybėje, nenuleiskite rankų iškilus sunkumams, dalinkitės savo žiniomis ir patirtimi su mokiniais.

Tegul Jūsų mintims niekada netrūksta erdvės: tyliam žodžiui išgirsti, meilei skleistis, gerumu dalintis. Būkite žvalūs, tvirti, sveiki, kūrybingi. Savo gyvenime vadovaujuosi šiais credo: Dievą mylintiems viskas išeina į gerą. Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Pirmas žingsnis pasakyti sau – tu gali (Will Smith). Elgdamiesi su artimaisiais taip, tarsi jie geresni – nei iš tikrųjų, priverčiame juos tapti geresniais (J. V. Gėtė). Gyvenime yra tik viena laimė – mylėti ir  būti mylimam (Žorž Sand).

Patirtis – pati geriausia mokytoja, tiktai mokestis už mokymą pernelyg didelis (Tomas Karlailis).

Nuoširdus ačiū už pokalbį ir atvirumą.

Nuotraukos iš asmeninio Rožės Bielinienės albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *