Skip to content

Kai prekybininkai jau trimituoja apie Vėlines

Benedikta NORVYDIENĖ

Laimingiausi yra žmonės, kurie gali išreikšti tai, ką turi geriausia. Laimė – psichinė ir dvasinė būsena, kurioje jaučiame savo pilnatvę. Gąsdinamas, žeminamas ir kitomis priemonėmis laužomas žmogiškumas, praranda sąlytį su gėriu ir formuoja pačius baisiausius dvasinius darinius.

Nepasiduokime dabartinio visuomeninio etapo blogybėms, nepriimkime materialaus pasaulio, kaip vienintelio ir esminio. Pirmiausia, esame dvasinės būtybės, todėl dvasios dalykai privalo būti svarbesni už visus kitus. Kiek mokam, klausykime savo širdies.

Su pirmomis rudenio šalnomis artėja Visi Šventieji ir Vėlinės. Kapų puošimo madas diktuoja prekybos tinklų asortimentas ir mūsų fantazija. Protėvių atminimui visai nesvarbus gėlių ir žvakių skaičius, spalvos ar vazonėlio forma… Tai mes – materijos įkaitai, vergiškai žiūrime į gaminamus prekių srautus ir vis norime kažką „perversti“ savo gyvenimuose, primetame besikeičiantį matymą mirusių pasauliui.

Ką žmonės pasakys?.. – labai dažnai girdimas klausimas, radus vieną išlindusią pienę prie giminių kapo, ar nešienautą pievelės plotą kapinėse. Ką žmonės pasakys?.. Suprantantys gyvenimo ritmą, aplinką suvoks tyloje, o garsiai šaukiantys apie „neregėtus žygius“ kapų tvarkyme, kažin ar reikalingi su savo priekaištais Anapusinio pasaulio galybei.

Dėl kapų tvarkymo pykstasi giminės, stumdosi kaimynai, kaltų ieškoma seniūnijų lygmenyje. Mirties estetikos suvokimas merdi mūsų kultūroje. Begalinis materialios tvarkos poreikis palaimino beveik visų medžių kirtimą kapinių kalneliuose. Karščių alinamose erdvėse alpsta moterėlės, nes neliko šlamančio pavėsio, gamtos ramumos. Vis dar trepsime kojomis ir reikalaujame tvarkos, nes nemokame rasti laiko lapų grėbimui, tyliam bendravimui su praeitimi, nenorime įleisti metų laikų alsavimo prie artimųjų kapų. Mes norime arba mes nenorime, niekaip nesuvokdami, kad mirtis nuvainikuoja visus kaprizingus norus. 

Nuo mažumės vaikai mokomi ir patys mokosi gyvenimo taisyklių ir labai mažai aiškinama jiems mirties sąvoka. Labai daug jaunimo atsiriboja nuo gyvenimo pabaigos neišvengiamybės ir, dalyvaudami artimųjų laidotuvėse, patiria šoką. Kodėl? Jei tai – kiekvieno gyvenimo rato pabaiga, neginčijama realybė. Kodėl jaunas žmogus nemokomas priimti visos gyvenimo gelmės, suvokti kiekvieno reiškinio pabaigą?.. 

Pamąstykime apie tai, kokią ramybę paliksime savo vaikams, nes į jos sudedamąją dalį įeina mirties kultūra. Kaip ir ką mes kalbame, elgiamės, liečiame įsirašo ateinančių kartų atmintyje. Išmokykime jaunimą perprasti bent tiek, kiek mus išmokė močiutės ir mamos. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *