Praėjusiame laikraščio numeryje rašėme apie Palūšės vietos gyventojų išreikštą susirūpinimą dėl vykdomų miško darbų Palūšės miške, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje (Ir per ANP teritorijoje esančius urėdijos miškus visi keliai veda į Romą?). Taigi, užvirė pokalbis apie miško keliuką, vedantį į niekur, o baigėsi turistais. Kita vertus, viskas glaudžiai susiję. Teritorija aplink Palūšę – ANP, o miškus prižiūri ir keliukus tvarko – Valstybinių miškų urėdija. Taip jau sutapo, kad tuo naujai suformuotu keliuku bus vežama ir mediena, nes kiek giliau miške vykdomi miško pjovimo darbai. Tik ar tikrai kas nors dėl kertamo miško ties keliuką – nežinia. Diskusijose dalyvavęs Seimo narys Gintautas Kindurys patikino, jog šis kelias atnaujinamas vadovaujantis Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės bei pasidalino savo įžvalgomis. 

Nėra to blogo…

Seimo narys G. Kindurys yra miškininkas, kurį laiką pagal specialybę ir rūpinęsis krašto miškais. „Iš tikrųjų gyventojų užklaustas apie tai, kas vyksta, stengiausi sužinoti, kokia yra reali situacija. Visada emocijos ima viršų, ypač stiprūs jausmai užlieja neabejingus savo aplinkai ir kraštui žmones, matančius vienokius ar kitokius drastiškus pokyčius. Neretai žmonės guodžiasi ir lieja pyktį dėl paskutinius keletą metų itin gausiai kertamų miškų, keliuose zujančių sunkiasvorių su mediena, kad štai nėra jokios tvarkos ir visi kerta, veža, išparduoda, daro ką tik nori. Patikinu, kad taip nėra. Na, gal koks vienas kitas netesėtas veiksmas ir galimas, bet tai – tik prielaida. Situacija iš tikrųjų yra labai paprasta. 

Po karo šalyje labai rimtai užsiimta miškininkyste, t. y., miškų sodinimu. Dar studijuojant, maždaug prieš trisdešimt metų, mes susipažinome su miškų struktūra šalyje ir jau tada žinojome, kad ateis laikas, kai prasidės masinis kirtimas, nes miškai subręs. Tada dar mažiausią plotą užėmė jaunuolynai ir brandūs miškai, o didžiausią – pusamžiai ir pribręstantys. Taigi, šiandien situacija yra tokia, kokia yra. Miškininkai kasdien dirba labai sudėtingą darbą, kurio žmonės nemato, užtat mūsų miškai gražūs, tinkami ir gamtai, ir žmonėms. Tarkim, mes visi labai vertiname pušynus, bet kaip sudėtinga juos užauginti. Sodinant pušynus plotai turi būti iškirsti plynai ir nuolat prižiūrimi, nes pušys šešėlyje, po medžiais, neauga, o kitas dalykas – žvėrys, kurie nuėda viršūnes, pumpurus ir medelis nunyksta. Tik nuolatinės miškininkų priežiūros dėka mes turime nuostabius pušynus. Jei nebūtų visiškai kertami miškai, o paliekamos tik sengirės, tam tikrą laiką jos būtų sunkiai įveikiamos ir saugios daugeliui gyvūnijos ir augmenijos rūšių, o vėliau taptų menkaverčių lazdynų giraitėmis. 

Noriu priminti, kad jau kovo mėnesį turėsime aiškią Lietuvos miškų viziją, mat Nacionalinis miškų susitarimas privalo pateikti aiškų aprašą. NMS – pirma tokio pobūdžio  iniciatyva Lietuvoje, kviečianti sisteminio dialogo Future Search metodu visas suinteresuotas šalis sėsti prie derybų stalo. NMS procesas – tai kelias nuo skirtingų interesų iki vieningos vizijos, susitarimo sričių ir dokumento. NMS apie tai, kokius miškus turėsime ateityje. NMS procesas yra sudėtingas, apimantis svarbiausias su šalies miškų ateitimi susijusias sritis, įtraukiantis įvairių kompetencijų, hierarchijos lygmenų ir interesų dalyvius į atvirą, sisteminį ir konstruktyvų dialogą. Nuoseklus, logiškas, mokslu ir tarptautine praktika grįstas sisteminio dialogo procesas padės suderinti skirtingų interesų šalių poreikius, ieškoti bendrų sutarimo taškų, jungiantis per 500 šalies piliečių, atstovaujančių skirtingoms interesų grupėms (ekonominėms, ekologinėms, politinėms, socialinėms).

Grįžtant bendrai prie tos miško keliuko temos, tai nesutikčiau, kad keliukas veda į niekur ir jis nereikalingas. Visi miško keliukai yra reikalingi: tiek miško lankytojams (turistams, grybautojams, uogautojams), tiek miškininkams, tiek privataus miško savininkams. Kažkokiu būdu žmonės juk turi patekt į mišką ne tik dėl maloniai praleidžiamo laiko gamtoje, miško priežiūros, bet ir atsitikus nelaimei, t. y. gaisro atvejais. Miško kelių remonto darbai tikrai reikalingi, bet, žinoma, juos remontuojant privalu laikytis numatytų teisės aktų, priežiūros aprašų ir kitų specialių taisyklių. Išsamiai visą tvarką jums paaiškins Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos padalinio darbuotojai“, – paaiškino G. Kindurys. 

Kitame laikraščio numeryje skaitykite išsamų Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos padalinio vadovės Aurelijos Kaupienės komentarą. 

Pamąstymui. Kitu kampu.

Iš tikrųjų, apie miškus, gamtą apskritai ir, tarkim, vilkus nuomones turi visi ir jos labai skirtingos, nes žmonių interesai skirtingi. Šiandienos viena opesnių temų – vilkai. Nors vilkų sumedžiojimo limitas šalies mastu yra nemažas, tačiau vilkai nesiliauja siautėti. Išguldo dešimtis lauke besiganančių naminių gyvulių, net šunis kiemuose papjauna. Labiausiai dėl to nukenčia ūkininkai, o kompensacija už sunaikintus gyvuliukus yra tiesiog žeidžianti. Išmoka yra paskaičiuota, tarkim, pagal lietuviškos šiurkščiavilnės avytės vidutinę kainą, todėl išmoka nesiekia net 100 Eur. O daugelis ūkininkų jau perėję prie atvežtinių, jiems tinkamų pieninių ar dėl ypatingos vilnos auginamų avių, kurių kaina siekia 400 Eur ir daugiau. Be to, betarpišką kontaktą su gyvuliais ir gyvūnais turintys ūkininkai turi kiek kitokias įžvalgas nei valdininkai ar gamtos mylėtojai iš dangoraižių. Yra nuomonė, kad naminius gyvūnus puola ir pjauna ne būriuose-šeimose gyvenantys vilkai, o „brokuoti“ atsiskyrėliai, susimetę į 2–4 vilkų grupeles. Būtent juos reikia stebėti ir sumedžioti, o ne pyškinti visus vilkus iš eilės, kol leidžia limitas. Žinoma, čia reikalingas išskirtinis medžiotojų išmanymas, profesionalumas bei motyvacija sekti ir stebėti tokius vilkus, kad galėtų sumedžioti. 

O tuo metu Palūšėje…

Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai, paraginti gyventojų, spėjo atlikti miško švarinimo darbus. Žinoma, tai ne APN atstovų pareiga rinkti kitų vietos gyventojų į šalia esantį Palūšės mišką išmestas atliekas. Bet kas gi kitas, jei daliai Ignalinos krašto gyventojų gamta ir atsakomybė bei sveikas protas – nė motais. Kas ir iš kur atvežė atliekas juk nenustatyti, jei už rankos nepačiupai.

ANP direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas paragino: „Nuvažiavom ir šiukšles surinkom…. Norėčiau pažymėti, kad ne Nacionalinio parko direkcijos funkcija rinkti šiukšles… Tuo labiau, kai šiukšlės tikrai ne turistų, o vietos gyventojų… Matau, kad esate labai aktyvūs, todėl būtų smagu, kad bendruomeniškai susiorganizuotumėte talką. Sprendžiant iš žinučių čia (socialiniame tinkle Facebook – autor. past.), tikrai turite daug potencialo pademonstruoti kitiems bendruomenės nariams, kaip reikia tvarkytis savo aplinkoje… Jei einant pasivaikščioti kiekvienas pasiimtų po šiukšlių maišelį, greit nebebūtų, ką į juos dėti. Tuomet FB galėtume dalintis tik gražiais darbais.“

Redakcijos archyvo ir socialinio tinklo FB nuotr.