Skip to content

Kiekvienas nueitas kelias palieka neišdildomus laiko pajautimus

Sigita TELYČĖNAITĖ

Romėnų filosofas Epiktetas teigė, kad pirmiausia pasakyk sau, koks turėtum būti, tada daryk tai, ką privalai daryti. Kad mūsų pasiryžimas nubusti ir gyventi tikrą gyvenimą būtų nepalenkiamas, kantriai ieškome drąsos, kol pagaliau ištrūkstame, atsitraukiame nuo minios ir žengiame namo – į savo autentiškumo vietą. 

Prieš dvejus metus Ignalinos parapijos vikaras kunigas Miroslav Anuškevič įveikė šiaurinį Šv. Jokūbo kelią, kuriame sutiko naujų draugų, savo angelus sargus ir kitokį patį save. Apie neišdildomus pajautimus kalbamės su dvasininku.   

Kodėl ir kaip pasirinkote būtent šv. Jokūbo kelią?

Kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, mintimis turiu sugrįžti į seminarijos laikus. Mano dėdė pasiūlė man paskaityti Paulo Coelho knygą ,,Alchemikas“. Manau, kad šią knygą jis man rekomendavo tam, kad aš suprasčiau ir permąstyčiau pasirinktą kunigystės kelią. Nes pagrindinis knygos herojus tėvų buvo siųstas mokytis į seminariją, o jis, nepaisydamas tėvų pageidavimo, tapo ne kunigu, o avių bandos piemeniu. Pasirinkęs šį kelią tapo labai laimingu. Pripažinsiu, knyga labai sužavėjo, įdomus autoriaus rašymo stilius paskatino domėtis autoriaus autobiografija. Skaitydamas sužinojau, kad jis yra įveikęs Šv. Jokūbo kelią. Todėl jau nuo seminarijos laikų nešiojausi šią svajonę giliai širdyje, tikėdamas, kad vieną gražią dieną ir aš įveiksiu šį piligriminį kelią. Kad mano svajonė virstų realybe, laukiau dvidešimt metų. Vieną gražią dieną į Visagino parapiją  (tuomet ten dirbau vikaru) aplankyti Šeimų bendruomenę atvažiavo sesuo Dominika iš Utenos. Ji dalinosi įspūdžiais iš savo įveiktos piligriminės kelionės Šv. Jokūbo keliu. Sesuo buvo pasirinkusi šiaurinį Šv. Jokūbo kelią, todėl, kad jis yra ženkliai sunkesnis nei kiti keliai, bet patirtus kelionės sunkumus atperka nuostabus kraštovaizdis: kalnai ir vandenynas. Pakerėtas jos pasakojimo nusprendžiau, kad jau atėjo laikas ir man įveikti šį kelią ir įgyvendinti dvidešimtį metų nešiotą svajonę.

Ar sunkios pirmos ėjimo dienos, kada atsidarė „antras kvėpavimas“?

Atvykęs lėktuvu į Madridą, sėdau į autobusą ir keletą valandų pavažiavęs pasiekiau Iruno miestą. Atvykau apie trečią valandą nakties. Suradęs suoliuką parke, nusprendžiau čia ryto laukti. Šitame mieste turėjau paimti piligrimo pasą. Tikėjausi, kad bent kelias minutes pavyks numigti, deja, apie ketvirtą valandą ryto prie manęs priėjo iš vietinio baro grįžtantis vyriškis. Jis buvo vardu Rikardo. Ankstyvas praeivis prisėdo ir klausinėjo manęs, iš kur aš atvykau, kas esu ir kodėl nakvoju parke. Papasakojau jam, kad tik prieš valandą atvažiavau iš Madrido, kad eisiu Šv. Jokūbo keliu. Besišnekučiuojant pradėjo aušti rytas, Rikardo pasiūlė mane pavaišinti ankstyvais pusryčiais. Tai buvo pirmieji mano ragauti ispaniški pusryčiai – tortilija ir kvapni kava. Vėliau Rikardo parodė man kelią prie bažnyčios, kurioje gavau piligrimo pasą. Atsisveikinant, malonus vyriškis paprašė pasimelsti už jį prie Šv. Jokūbo kapo. Vėliau šioje bažnyčioje dalyvavau šv. Mišiose, po jų ilgai kalbėjausi su vienuoliu, valgėme vėlyvus pusryčius, padėkojęs Dievui, žengiau pirmuosius savo svajonių piligriminės kelionės žingsnius. Tolstant nuo miesto, nuolatos girdėjau palinkėjimus ,,Buen camino“. Sužavėjo paprastų, man nepažįstamų žmonių noras palinkėti gražios piligrimystės.

Su tokia pakilia nuotaika žengiau geltonomis rodyklėmis pažymėtu keliu. Šios rodyklės mirguliavo ant tvorų, medžių ir namų…

Po gero pusdienio, labai pavargęs, supratau, kad nebematau kelią rodančių rodyklių, užklydau į kažkokį miestelį. Užėjęs į pirmą kavinukę, paklausiau, ar mieste yra piligrimų nakvynės namai. Atsakymas nemaloniai nustebino, kad pasiklydau, turiu dar eiti maždaug tris keturis kilometrus, kol rasiu nakvynės vietą. Nuovargis vis bandė nugalėti mane, tad turėjau bent truputėlį pailsėti. Užsisakiau pietus ir jau pavalgęs ėjau sumokėti, bet viena ponia, kuri šalia su draugėmis pietavo, pralenkė mane, ji panoro užmokėti už mano pietus. Nespėjus man atsikvošėti, paprašė už ją pasimelsti prie Šv. Jokūbo kapo. 

Vakarop pasiekiau nakvynės namus, čia nevalingai susimąsčiau, kad Dievas buvo man be galo maloningas. Sutikau tiek daug gerų žmonių, kurie paskatino su užsidegimu žengti šiuo piligriminiu keliu ir visiškai nejausti nuovargio. Po tokios Dievo malonių kupinos dienos, vėliau sekė trys sunkios, išbandymų kupinos dienos. Atsigulęs pagaliau į lovą, tą pirmąją naktį negalėjau nė sekundei užmigti. Tas pats pasikartojo ir kitą naktį. Manau, įtakos turėjo labai didelis fizinis krūvis, įspūdžiai, nauja aplinka ir karštas ispaniškas klimatas.

Prieš vykstant į kelionę jai ruošiausi keturis mėnesius, kasdien nueidavau po dvidešimt kilometrų. Bet vienaip yra, kai eini nuo ežero iki artimiausio miško, bet visai kas kita, kuomet kopi į kalnus su dvidešimt kilogramų sveriančia kuprine, kai spigina vis dar karšta rugsėjo saulė, kai skauda iki kraujo nutrintos pėdos, negali ilgai ilsėtis, nes kitaip nepasieksi artimiausių nakvynės namų. Kai iš suplanuotų 25 kilometrų nueini tik 15. Tai gąsdino, juk tai tik pradžia, o turėjau iš viso įveikti 827 kilometrus. Ne tik rankos nusvirdavo, bet ir kojos manęs jau nebeklausė. Galvoje sukosi įvairios mintys: kam pasirinkau piligriminį kelią, juk galėjau laisvai išvykti į Turkiją su gundančiu pasiūlymu „viskas įskaičiuota“. Kankino mintis, kad neįveiksiu kelionės tikslo. Prašiau Dievo: ,,Juk tu žinai, kad visi draugai ir pažįstami žino kur keliauju, kaip jiems žiūrėsiu į akis?“ Prašiau Dievo, kad susilaužyčiau koją ir garbingai galėčiau sugrįžti namo. Su tokiom negerom mintimis priėjau prie Bilbao miesto. Mačiau, kaip dauguma piligrimų negalėjo toliau iš nuovargio eiti nė žingsnio, kai kurie jų ryždavosi nakvynei parke, nes toliau eti jau nebegalėjo. Aš nežinau, iš kur manyje buvo jėgų pasiekti nakvynės namus. Tą naktį labai smarkiai lijo, lijo ir ryte. Septintą ryto mus pažadino ir liepė iki aštuonių jau palikti šiuos piligriminius namus. Turi išeiti į miestą smarkiai lyjant, bet puikiai supranti, kad esi kupinas jėgų. Taip per potyrius atsiranda tas vadinamas ,,antrasis kvėpavimas“. Dievas išgirdo mano maldavimus ir vietoj mano maldauto sužalojimo, siuntė jėgas garbingai įveikti mano svajonių piligriminę kelionę. 

Sutikti bendrakeleiviai liko draugais, pažįstamais, dvasios mokytojais ar tolstančiais prisiminimais?

Po aštuonių vienatvėje nueitų kelionės dienų Cantabrijoje sutikau du italų mokslininkus. Jų vardai – Anselmo ir Mauro. Susitikome su jais prie vienos bažnyčios esančių, bet uždarytų nakvynės namų. Išgirdęs italų kalbą, priėjau prie jų ir užkalbinau. Mums buvo pasiūlyta vykti autobusu keletą kilometrų į piligriminius namus, o rytoj ryte sugrįžti čia ir tęsti kelionę. Taip prasidėjo mūsų piligriminė pažintis, kuri peraugo į draugystę. Pradžioje bandėme laikytis atstumo, nes nesinorėjo pažeisti privatumo ribų, nes kiekvienas eidamas piligriminiu keliu, eina drauge su savo mintimis. Bet likimas lyg tyčia mus vis suvesdavo, mes susitikdavome tai bažnyčioje, tai kavinėje valgant pietus. O vėliau, pasikeitę telefono numeriais, net susiskambindavome, jie pranešdavo, jog rezervavo man nakvynės vietą, kad galiu ramiai eiti ar sustoti koplytėleje paaukoti šv. Mišias. Supratome, jog vieni kitiems nesame našta, o kaip tik mums gera keliauti kartu. Todėl ir nusprendėme keliauti trise. Kasdien eidamas kalbėdavau rožinį, o mano bendrakeleiviai galėdavo pakalbėti apie savo reikalus. Kartu ėjome, valgėme, daug bendravome. 

Sugrįžęs į namus, supratau, jog mano sutikti draugai buvo lyg Dievo siųsti man du angelo sparnai. Jie leido man suprasti, kad esu pasiruošęs pats priimti žmones su jų ydomis ir privalumais, kuriuos man siunčia Dievas, o taip pat, kad ir pats turiu jais pasitikėti. Dievas tarsi aštuonias dienas mane ruošė tam, juk pradžioje norėjau eiti vienas, savarankiškai. Eidama vienas – blaškiausi ir abejojau. Sutikęs Anselmo ir Mauro nė kartelio nedvejojau, nors ir kojos buvo pūslėtos, bet su pasimėgavimu nueidavau suplanuotus kelionės kilometrus. Meldžiausi ir dėkojau Dievui už šiuos du mano draugus. Jie tapo artimais draugais, nes kai kelionėje patiri daugybę išbandymų, nelieka vietos nenuširdumui, pamatai žmogaus požiūrį į žmogų. Po kelionės, sugrįžę į namus, mano draugai parašė knygą apie įveiktą Šv. Jokūbo kelią. Knygoje aprašė ir mane, įdomu buvo skaityti apie save, kaip tave mato šalia esantys žmonės. Manau, kad Anselmo ir Mauro net neįtarė, kad buvo mano sparnais šioje piligriminėje kelionėje. 

Kokius esmines tiesas, įsitikinimus šioje kelionėje patvirtinote pačiam sau?

Iškeliavau į kelionę visiškai praradęs viltį besąligiškai pasitikėti žmonėmis. Buvau sužeistas žmonių abejingumo, pykčio, pavydo. Buvau labai pavargęs ir emociškai išsekęs nuo nuolatinio psichologinio spaudimo, intrigų ir įvairių nepagrįstų užgauliojimų. Buvau dvasiškai perdegęs. Ši kelionė iš naujo parodė man, jog esu nepažįstamų žmonių priimamas kaip žmogus, jog šalia manęs esantiems žmonėms yra gera būti, kad esu vertinamas, manimi tiki ir pasitiki, mato jie mano gerus bruožus. Piligriminėje kelionėje išryškėja visi tie bruožai, kurie kasdieniniame gyvenime yra slepiami. Kelionė moko pamatyti ir vertinti gerus žmogaus bruožus, o visiškai nekreipti dėmesio į ydas. Kelionėje pradėjau vertinti paprasčiausius dalykus, kurie yra mūsų kiekvieno gyvenime. Kartą einant mano gertuvėje baigėsi vanduo, o šalia ėjusi moteriškė net nedvejodama pasidalino juo su manimi. Vėliau, pasiekęs šaltinį ir prisisėmęs vandens, supratau, kad didžiausia laimė ir Dievo dovana žmogui – atsigerti vandens. Išmokau branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, nes ji yra nepakartojama… Reikia mokėti džiaugtis paprastais dalykais, nes kažkam jie, galbūt, yra net nepasiekiami… Turint piniginėje pinigų, kredito kortelę, supranti, tie daiktai – beverčiai, nes esi ištroškęs, o paprasčiausio vandens nusipirkti negali. Jo nėra artimiausius keletą kilometrų, todėl su kokiu džiaugsmu priimi pasidalintą šalia einančio žmogaus. O su kokia palaima numalšini troškulį, geriant papraščiausią šaltinio vandenį. Tą kartą supratau, kad nesu ragavęs nieko skanesnio…

Ateityje norėtumėte pakartoti nueitą šv. Jokūbo kelią ar pasirinktumėte naują ir nepatirtą maršrutą?

Kaip sakė vienas graikų filosofas ,,du kartus į tą pačią upę neibrisi“, taip ir tą patį kelią negalime nueiti taip pat, jis bus kitoks ir su naujais potyriais. Kai 2019 m. rugsėjį pradėjau šią kelionę, buvau visiškai be piligriminės patirties, todėl, manau, antrą kartą eidamas, patirčiau jau kitokius įspūdžius. Bet kol kas šios kelionės neketinu kartoti. 2020 m. norėjau eiti Šv. Benedikto keliu Italijoje, bet atėjęs karantinas padarė savo korekcijas. Svajoju apie portugališką Šv. Jokūbo kelią. 

Kiekvienas nueitas kelias praturtina dvasiškai ir palieka neišdildomus laiko prisiminimus…

Ačiū už nuoširdžius atsakymus. 

Kalbėjosi Sigita Telyčėnaitė

Nuotraukos iš asmeninio kun. M. Anuškevič albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *