Sekmadienį buvo Tarptautinė kovos su skurdu diena. Šeštadienį – Maisto diena.

Ta proga žurnališiai mums pateikė daug medžiagos, pasakojančios, kaip šiandien sunku Lietuvos liaudžiai. Sužinojome, kad Lietuvoje skursta kas penktas jos gyventojas. Ir dar sužinojome, kad anksčiau buvo geriau, nes kainos buvo mažesnės. 

Štai viena televizija rado kišenėje seną apsipirkimo čekį, iš tų laikų, kai dar litas buvo, ir patraukė į parduotuves, kad papasakotų mums, kaip viskas pabrango. Na, gal ne viskas, bet daug kas. Suskaičiavo, kad minimalus krepšelis (į jį įeina tokios prekės, kokių jūs paprastai neperkate) pabrango ar ne 35 procentais.

Kadangi žmonės skursta, prekybininkai galimybių pasu skundžiasi (čia tokia logika) – girdi, žmonės mažiau perka. Mažiau valgo, ar kaip čia išeina? Maisto banko vadai irgi skundžiasi – žmonės mažiau maisto aukoja. Čia, aišku, negerai. Juk kai žmogus kuriame nors prekybos centre aukoja maistą, tai jis tą maistą pirmiausiai čia pat nusiperka. Mažiau perka – mažesnis prekybos centrų pelnas.

Įdomu, ar tas didžiausias Maksimos akcininkas ir vienintelis Lietuvos milijardierius, kuris Londone sėdi, yra bent centą Lietuvos vargšams paaukojęs? Bet čia tik tarp kitko, atsakymo nebus ir nereikia.

Tikrai viskas brangsta. Citata: „Šuoliais augančios kuro kainos vairuotojus varo į neviltį /…/ Brango ir brangsta viskas, kas tik įmanoma“, – rašo „Delfi“. „Populiariausios rūšies benzino kaina siekė 5,20 lito“. Tik nedidelis patikslinimas: tai buvo ne šiemet, o 2010 m. vasarą. Taip, tai citata iš 2010 m. spaudos. Dabar „populiariausios rūšies benzinas“ kainuoja apie 1,40 euro, o tada kainavo 1,51 euro. Tiesa, 2010 m. gruodį tas benzinas atpigo iki 4,40 lito (1,27 euro).

Sakote, skurstame? Čia kaip skaičiuosime. Aš įsitikinęs, kad teisingas yra tik vienas skaičiavimas: kiek už algą (pensiją) galėjau nusipirkti tada, ir kiek galiu dabar. Kažkodėl suprantamiausia yra, kai degtine skaičiuoji: tada daugumos akys sužiba. 

Sakysim, sovietmečiu „visiuką“ baigęs inžinierius už pirmą algą (apie 100 rublių) galėjo nusipirkti 38 butelius degtinės, o jeigu butelius priduos – tai beveik 40. O dabar jokio išsilavinimo neturintis pilietis už minimalią algą nusiperka bent 80 butelių, žiūrint, kokią geria. Dvigubai daugiau, negu tada inžinierius… Bet juk prasčiau gyvename, ar ne?

Kai žurnališiai kalba apie tai, kaip viskas brangsta, jie niekuomet, na, beveik niekuomet tokių palyginimų neduoda. Tad gal prisiminkim, kiek uždirbdavom (gaudavom pensijos) prieš dešimt metų ir kiek dabar.      

Vidutinis darbo užmokestis 2010 m. – maždaug 2100 litų (arba 350 eurų; patogumo dėlei toliau skaičiuokim eurais), o 2020 m. – maždaug 1500 eurų. Minimalus atlyginimas 2010 m. – 230 eurų, o 2020 m. – 607 eurai. Vidutinė senatvės pensija 2010 m. – maždaug 220 eurų, o 2020 m. – maždaug 400 eurų.

O dabar kiekvienas gali suskaičiuoti, kiek ko už savo atlyginimą ar pensiją jis galėjo nusipirkti tada, ir kiek dabar. Ir spręsti, sakysim, tokį uždavinį: jeigu 2010 m. už vidutinę pensiją galėjau nusipirkti 173 litrus benzino, o dabar – galiu 285 litrus, tai mano gyvenimas pablogėjo ar pagerėjo? Labiau skurstu ar mažiau?

Dauguma skaitytojų gali internete susirasti, kokios kokių produktų kainos buvo prieš dešimtmetį, ir palyginti su savo atlyginimu. Čia jau kaip kas kam rūpi. Ir elektros kainas galite susirasti, ir šildymo. Gal net labai paprastai suskaičiuosite, į atsiskaitymo knygelę pažiūrėję. Prieš verkdami skaičiuokit, skaičiuokit. 

Man, pensininkui, paskaičiavus atrodo, kad dabar galiu daugiau sau leisti. Tik nemanykit, kad aš čia kurią nors valdžią pulsiu girti. Jeigu jums patinka, pasakysiu netgi: tai atsitiko nepaisant visų valdžios (valdžių) pastangų, sudėtų nuo 2010 m. iki šios dienos.

Žurnališiams visi tie skaičiavimai netinka. Jiems turi būti blogų naujienų, nes geros  naujienos – apskritai ne naujienos. Opozicijai, beje, irgi. Ji turi parodyti, kad kai ji buvo valdžioje, viskas buvo geriau, o dabar blogai, o kai ji vėl ateis į valdžią, viskas iš karto pagerės. 

O kol kas Seimo opozicija, kitaip tariant, naujieji komunistai su buvusiaisiais, siūlo Vyriausybei veiksmų planą, kaip gerinti gyventojų finansinę padėtį. Vienas veiksmų – įvesti progresinius mokesčius. Kitaip tariant, turi geresnę galvą, daugiau dirbi, daugiau uždirbu – privalai išlaikyti tinginius pragertais smegenimis. Seimūnai tiek neuždirba, jų galvos tam per prastos, protelis – tik papliurpti. O kurie milijonus turi – kuo daugiau turi, tuo mažesnius mokesčius moka. Kodėl raudonieji šito nesutvarkė, kol valdžioje buvo, a? Ką visokios blinkevičiūtės veikė?

Bet didžiausias triukšmas keliamas dėl pakilusių (su kuriais metais ir su kokiu atlyginimu lyginant?) šildymo kainų. Jau kelinta valdžia taiko lengvatas už tam tikro ploto šildymą. Paprastai tariant, jeigu pajamos mažos ir butas mažas – valdžia mokestį sumažins, bet jeigu butas didelis – tai  už normą viršijančių metrų šildymą turėsi sumokėti visą kainą.

Opozicija norėtų, kad šildymui būtų sumažintas PVM tarifas. Kad vienodai mokėtų ir tuos, kurie mažą butuką teišgalėjo nusipirkti, ir tie, kuriems tėvai nusipelnę komunistai šimtų kvadratų butus senamiestyje, kur lubos aukštos ir daug šilumos sunaudojama, paliko, ir tuos, kurie „uždirbo“ pakankamai, kad galėtų pilaites aplink kokį didmiestį pasistatyti. Pažiūrėkit reportažuose, mėgsta žurnališiai parodyti, kaip kokia nors senolė „palociuose“ dejuoja, kad neišgali už šilumą užsimokėti – o kas ir kam tokius butus dalijo miestų centruose?

Beje, o jeigu aš malkomis kūrenu – kokią lengvatą man opozicija siūlo? Špygą taukuotą?

Dar vienas „beje“: sekmadienį buvo ne tik kovos su skurdu diena, bet ir Mažosios Lietuvos genocido diena. Ar girdėjote ką nors apie tai? Gal net kokioje nors eisenoje dalyvavote? Ai, tiesa, čia buvo lietuvių genocidas. Kam tai įdomu.

Asociatyvi nuotr.