Skip to content

Už kokio posūkio pasieksime ribą?..

Sigita TELYČĖNAITĖ

Gyvename didelių mūšių laike, kur neregimi, dvasiniai dalykai – sąžinė, išmintis, meilė – atkakliai kovoja, mums kantriai siųsdami nuolatinius priminimus apie savo nemirtingumą. Tenai ir skurdų egzistavimą čia. Jie nematomi, kaip ir siaučiantis virusas, bet galingi ir niekuo, (žmogui – dvasinei būtybei), dabartyje nepakeičiami. 

Į redakciją paskambino pasipiktinusios gimnazistų mamos (pavardės žinomos), pergyvenančios dėl savo vaikų. Susirgimų skaičiai kasdien skelbiami milžiniški, o jų vaikams mokytojos planuoja išvykas į sostinę, kurioje epidemiologinė situacija tikrai baisi. Pasak pedagogių, reikia išnaudoti galimybes, kol išvykti galima. Tenka atvirai klausti – kokias galimybes? Lengvai atsivežti kovidą į namus? Skambinusios mamos sako, kad jokiu protu nesuvokiamas tokių kelionių organizavimas dabartinėje situacijoje ir kaip mąstančiam žmogui vertinti pedagogių argumentus? Kokie renginiai ir festivaliai įmanomi, kuomet serga tūkstančiai?.. Ar gyvuoja dar kažkoks kitas virusas, galutinai užtemdęs grėsmės suvokimą žmoguje – viešai klausia mamos.

Pasauliui ėmus kovidą juokinti galimybių pasais, jis nepabėgo, nepasislėpė, o išplito. Rekomendacinio pobūdžio kaukių dėvėjimas didžiuosiuose prekybos centruose, kaip nuo lubų parinktas siūlymas, taip pat prisidėjo prie epidemijos plitimo. Reziumuojant viešinamus duomenis, seniai turėjo mažėti susirgimų skaičiai, bet jokia valstybė dar neįvykdė sau keliamos užduoties apie visuotinio imuniteto sukūrimą, o viruso mutacijų greitis tik kelia didesnes dvejones dėl vakcinacijos kokybės. Virusas yra ir visi privalome saugotis – laikytis socialinio atstumo, dėvėti kaukes, riboti judėjimą ir pagaliau suvokti, kad joks popieriaus lapas ar telefono ekrano patvirtinimas neapsaugos mūsų nuo neregimo priešo. Skiepų galimybės ribotos, priklauso nuo kiekvieno imuniteto ir ne amžinos. Vakarų Lietuvos regiono ligoninėse nelieka laisvų vietų sergantiems, su kiekviena diena auga milžiniški skaičiai, nors mūsų rajonas dar kvėpuoja lengviau, bet tai – laiko klausimas. Daugelis piliečių, matydami dabartinę kritinę situaciją, jau patys reikalauja judėjimo ribojimų. Deja, atsakingų institucijų trumparegystė daro žalą žmonėms ir toliau pataikauja verslui. Kiek reikia sulaukti susirgimų per parą, kad Vyriausybė atmerktų akis tikrovei? Už kokio posūkio pasieksime suvokimo, o gal galimybių ribas…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!