Skip to content

„Čia, šioj žemėj, esi mano turtas“

Lina RAGINYTĖ

Popietė, skirta poeto, tremtinio kun. Kazimiero Vaičionio 100-osioms gimimo metinėms

Ištaigingas namas, prabangus automobilis ir solidi sąskaita banke patys savaime nieko nereiškia. Tačiau jei tame name gyvena dvasiškai turtingi ir mylintys žmonės, kurie važinėja tuo prabangiu automobiliu, kad skleistų šviesą, dalintųsi gerumu, o lėšos skiriamos kilniems tikslams bei kelionėms, šis gėris iš tikrųjų tampa gėriu ir įgyja kuriamosios, stiprinančios ir auginančios galios. Be žmogaus širdies šilumos ir meilės Viešpačiui nei turtas, nei skurdas neturi anei galios, anei prasmės. Gyvenimo mokomės šiandien, čia ir dabar, bet iš tų, kurie gyveno ir kūrė anuomet, iš tų, kurie paliko gilų pėdsaką.   

Iš kunigo Marijono prisiminimų

Šiais metais ilgą laiką Ceikiniuose kanonišką darbą dirbusiam  (nuo 1990 m. iki 2002 m.) kun. Kazimierui Vaičioniui būtų sukakę 100 metų.       

Bene daugiausia prisiminimų apie kun. K. Vaičionio gyvenimą sukaupęs dabartinis kun. Marijonas Savickas, kuris jomis pasidalino gerokai anksčiau, kai Ignalinos viešoji biblioteka, vykdydama projektą „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“, pakvietė dalyvius į po gaisro atstatytą Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią. „2002 m. lapkričio 9 d. jo pavargusi širdis sustojo besimeldžiant koplyčioje. Dar jaunystėje K. Vaičionis liudyti tikėjimą mokėsi giliai tikinčioje šeimoje, kurioje gavėnios metu buvo laikomasi sauso pasninko, o vakarais apmąstomos Kristaus Kančios stotys. Tiek mokykloje, tiek ir gimnazijoje Kaziukas buvo pirmūnų gretose, padedant literatūros mokytojui Juozui Tarvydui, jis ėmė kurti prozos kūrinėlius ir skaityti per literatų susirinkimus bei rašyti į moksleivių laikraštėlį. Kaziukas pūtė miško ragą, dainavo moksleivių chore, tapo vienu aktyviausių ateitininkų organizacijos narių. Kai gimnazijoje ateitininkų organizacija buvo uždrausta, susirinkimai vykdavo Rokiškio bažnyčios požemyje, o Kaziukas, gavęs iš Panemunėlio vikaro naujų religinių knygelių, pristatydavo jas savo bendraminčiams, dėl to, būdamas paskutinėje gimnazijos klasėje, 1941 m. vasario 16-osios naktį suimtas, patyrė nelaisvės ir brutalaus Rokiškio čekistų tardymo skonį. Skaudžiai išgyveno besitraukiančių čekistų žiaurumą, neteko metais vyresnio brolio Jonuko. Brolio netektį minėdavo kaip auką, iš nepatenkintų čekistų keiksmų supratęs, kad kulkos buvo skirtos jam. 

Prieš pradėdamas kunigo tarnystę, Kazimieras su trimis kurso draugais pasižadėjo kas penkerius metai duoti apyskaitą iš savo gyvenimo kelionės ir pasirašė „Keturių sutartinę“, prašydami Kristaus ir Aušros Vartų Marijos palaimos. 1945 m. spalio 28 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys jį įšventino į kunigus ir paskyrė vikaru į Švenčionis. Čia atsiskleidė kaip dvasininkas, kurį parapijiečiai, ypač jaunimas, labai pamilo. Kunigas Kazimieras pagarsėjo kūrybingais pamokslais, gražiu giedojimu ir žmonių meile. Jis su pamokslais, rekolekcijomis aplankydavo visas dekanato parapijas. 

Kun. K. Vaičionis buvo suimtas 1949 m. birželio 26 d. ir nuvežtas į MGB rūsius. Kun. K. Vasiliausko pasakojimu, tardytojai, ieškodami kuo apkaltinti kun. K. Vaičionį, klausę, kuo jis jaučiasi nusikaltęs tarybų valdžiai. Kun. K. Vaičionis atsakęs: „Tuo, kad per mažai kovojau prieš bolševikus“. Bausmę jam  paskyrė be teismo – 10 metų lagerio. 

Po metų kalėjimo kunigas vėl buvo atvežtas tardymui į Vilnių – atskleista Aušros Vartų kolegijos veikla, surasti paslėpti priesaikos aktai. Kunigas Vaičionis, supratęs, kad klausinės apie Aušros Vartų kolegiją, pareiškė: „Jeigu prieš metus būčiau su jumis daugiau kalbėjęs, tai dabar, kai pamačiau, kaip jūs tyčiojatės, kaip niekinate žmones, aš daugiau nė vieno žodžio neištarsiu“. Ir nekalbėjo. Nuosprendį priėmė be teismo Ypatingasis pasitarimas (Osoboje sovieščanije) Maskvoje už akių. Už grupinę antisovietinę agitaciją kun. K. Vaičionis nuteistas 25 metams lagerio. 

Po J. Stalino mirties Vorkutos lageriuose vyko kalinių sukilimas. Pamatęs, kaip jis žiauriai malšinamas, kaip šaudomi žmonės, kun. K. Vaičionis parašo pareiškimą, kad matydamas, kaip elgiamasi su žmonėmis, nusprendė daugiau nė vieno gramo anglies savo priešams neduoti ir į darbą neiti. Pareiškimą paliko barake ant stalo. Iš pradžių jį pasodino į karcerį ir bandė įkalbinėti. V. Petkus prisimena atvejį, kai lagerio viršininkui įkalbinėjant ir susiginčijus, jis nieko nelaukdamas griebė ilgą pliauską ir užsimojo. Ginčai baigėsi. Sykį karceryje, jau visai nusilpęs iš alkio ir šalčio, gavo iš sargybinio dubenėlį putros kartu su patyčiomis. Jis sviedė tą putrą sargybiniui į veidą. Sargybinis įsiutęs norėjo Vaičionį paskandinti „parašėje“, tačiau pamatęs, kad šis vos gyvas, iškvietė medikus. Tąkart iš karcerio į zoną jį paleido.

Žinoma, šachtose kun. K. Vaičionis nedirbo, valdžiai anglies nekasė, bet būdamas zonoje padėdavo skalbykloje, kurią aptarnavo invalidai; išplaudavo barakus, užjausdamas sunkiai judančius budinčiuosius, taigi, mokėjo negailėdamas jėgų padėti kitiems. Būdamas „otkazčiku“, buvo gerbiamas tarp recidyvistų, kurie jį laikė vieninteliu tikru jų sutiktu kunigu. 

Po vienuolikos metų tremties, 1970 m., kunigui Kazimierui buvo leista gyventi Lietuvoje ir dirbti pastoracinį darbą, o reabilituotas tik 1990 m. Iš pradžių paskirtas į Švenčionis, tačiau neilgai, nes kulto reikalų įgaliotinis leido jį skirti tik į lenkiškas parapijas, todėl buvo kilnojamas į Pabradę, Paberžę, Turgelius. Tik po dvidešimties metų paskirtas į Ceikinius, lietuvišką parapiją, kurioje dirbo iki 2001 m. Visose parapijose darbavosi uoliai, – vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo aukoti šv. Mišias gimtąja kalba. Vaikus ir jaunimą įtraukė į liturgiją, pagal II Vatikano suvažiavimo nurodymus. 

2001 m. monsinjoro Kazimiero Vasiliausko skatinimu, remiant Ignalinos savivaldybei, buvo išleista „Lietuvos Jeremiada“, kurioje atskleista maža kun. K. Vaičionio kančios ir kūrybos dalelė. 

Kunigo tikėjimo ir kančios kelyje keliamas klausimas, kaip viską, ko esame kupini iki sielos gelmių, perteikti kitiems, kad tiesa ne gniuždytų ir keltų vien liūdesį ar beviltiškumą, bet ugdytų stiprybę, pasitikėjimą savimi, pasididžiavimą pasirinkto kelio aiškumu, meilę Tėvynei išaugintų iki drąsos įgyvendinti šviesiausius savo siekius“, – svarsto kun. Marijonas. 

Įamžinimas

„Tesugrįžta tai, kas su gėriu išdalinta kitiems… tokį renginio pavadinimą pasirinkome neatsitiktinai. Ruošdamiesi šiai popietei, visi pasidalinome žiniomis apie kun. K. Vaičionį. Mus pačius sušildė tie prisiminimai ir lyg pamėtėjo idėją, mintį, savotišką palinkėjimą“, – sakė renginio organizatorė ir vedėja Ema Trapikienė, kartu su Ceikinių bibliotekininke Ona Martinėniene ir vadove Loreta Alekniene bei kolegomis iš Ignalinos viešosios bibliotekos ir seniūnu Sauliumi Zabolevičiumi įgyvendinę mintį įamžinti žymius Ceikinių krašto žmones ir dalintis jų širdžių turtais su vaikais, anūkais, užsukančiais į Ceikinius svečiais. 

Spalio 23-osios popietę ne tik prisimintas kun. K. Vaičionio nueitas gyvenimo kelias. Jo atminimas pagerbtas tylos minute, jo garbei sugiedota „Tautiška giesmė“ bei visa ypatingų kūrinių pynė, pasidalinta asmeninėmis nuotraukomis su juo, drauge praleisto laiko įspūdžiais. 

Renginio viešnia Jolanta Griškevičienė prisiminė, jog 1977 m. ji buvo tarp pirmųjų 13-os lietuvių vaikų, kuriuos tėvai išleido pas kun. K. Vaičionį ruoštis Pirmajai Komunijai. „Tai  – vienas šviesiausių žmonių, kurį sutikau savo gyvenime“, – sakė J. Griškevičienė. 

Seniūnas S. Zabolevičius dėkojo ir džiaugėsi Ceikinių krašto žmonėmis, kurie palaikė idėją dainininko Kipro Petrausko namelyje įrengti ekspoziciją. „Pirmą kartą pasiūlyta idėja palaikyta vieningai. Juk žinote, kad dažnai ką nors pradedant daryti, susiduria dvi nuomonės: „už“ ir „prieš“. Šįkart visi buvo tik „už“. Drauge visi ir padarėme tai, ką padarėme“, – džiaugėsi seniūnas. 

Ir vis dėlto, šaltinis, iš kurio ištryško pirmieji idėjos purslai – Ceikinių bibliotekininkė O. Martinėnienė. „Kai man į rankas pakliuvo kunigo Švogžlio rankraštis, nusprendžiau rinkti medžiagą apie bažnyčią. 2016 m. kilus gaisrui Ceikinių bažnyčioje, dalis istorijai svarbių dalykų sunyko liepsnose. Tačiau aš nesustojau. Ėjau per žmones, raginau, kviečiau dalintis. Tai – lyg savotiškas žaidimas. Kunigo daiktų išlikusių vos keletas, bet labai gausus jo dvasinis palikimas: eilėraščiai, giesmės, laiškai, pamokslų apmatai. 

Kraštotyrinei medžiagai pasidarius per ankšta, kilo idėja bibliotekos ekspoziciją perkelti į Kipro Petrausko namelį. Pritarus seniūnui, visi kibome į darbaus ir šiandien jau visus galime pakviesti į renovuoto namelio, kuriame išlikęs autentiškas Petrauskų pečius, atidarytus ekspozicijų kambarius, kuriuose įamžintas K. Petrausko bei kun. K. Vaičionio  atminimas, surinkti jų kūrybos turtai. 

Už pagalbą, patarimus, nupirktą televizorių, spintą ir skaitmeninį nuotraukų rėmelį, kurio pagalba galima peržiūrėti laiškus ir dokumentus, nuoširdžiai dėkoju bibliotekos direktorei L. Aleknienei“, – sakė O. Martinėneinė. 

Nuo šiol užsukęs į K. Petrausko namelį gali pasinerti į gyvenimą, kupiną meilės ir šviesos, supamojoje kėdėje pasiklausyti K. Petrausko atliekamų dainų, pavartyti šeimos fotografijas, pašniukštinėti daugiau nei šimtmetį menančią bažnyčios spintą, pavartyti įvairius raštus, 200 metų senumo kunigo Baužio pamokslų apmatų knygą, Alberto Petronio asmeninę knygą, testamentus, užsakų knygas, nuo 1936 m. vestą pasižadėjimų knygą, paskaityti kun. K. Vaičionio  kūrybos, laiškų. 

Renginyje dalyvavusi rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė padėkojo už gražius ir prasmingus darbus Ceikinių bendruomenei ir pažadėjo, kad savivaldybei vykdant lankytinų vietų ženklinimo projektą, Ceikiniuose, prie K. Petrausko namelio atsiras grojantis suolelis. 

Ypatingą dovaną kunigo atminimui skyrė vokalinis ansamblis „Vėtrungė“. „Iš lūpų į lūpas perduodamos kunigo giesmės išliks amžinai“, – sakė vargonininkė, ansamblio vadovė Valentina. 

Atsisveikinant gėlių krepšelius prie kun. K. Vaičionio kapo padėjo ir žvakutes uždegė J. Balinskienė, S. Zablovičius ir L. Aleknienė. Susirinkusieji į aukštybes pasiuntė „Viešpaties angelą“. Pasak E. Trapikienės, visada kunigas atmintyje išliks besišypsantis, glostantis galveles, rankoje nešinas ananasinių saldinių ir žurnalą „Kregždutė“.  

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!