Susitikimas su kun. Marijonu Savicku Vėlinių išvakarėse – sakralus ir lengvas, truputį tylokas, tarsi švelnus praeities dvelkimas – kupinas suvokimo gelmės ir patirtos realybės, ramiai atsiveriantis dvasios visuma. Sklandus minties bėgsmas tik liudija apie dvasininko kalbėjimą aplinkai širdimi.   

„Gyvename sudėtingame pasaulyje. Anksčiau, rodos, žinojome kas yra kas, kokios vertybės esminės mūsų gyvenime. Dabar viskas sumaišyta, išbalansuotas daugiametis žinojimas. Bažnyčia turi savo matymą, todėl visada gina amžinas tiesas. Gyvename pagal Evangeliją ir vykdome jos nurodymus. Pasaulis keičiasi, o bažnyčia lieka tokia pati – Kristaus šviesoje, į kurią sudūžta gyvenimo bangos. Mados ateina ir praeina, o amžinosios vertybės visada pakyla iš griuvėsių, atsitiesia po audrų ir toliau, gaivindamos nežemišku šviesos spinduliu pavargusias žmonių sielas, skelbia Meilę ir Tiesą.

Per Vėlines visi prisimename savo mirusiuosius – artimus, gimines, pažįstamus ar draugus. Prisimename brangiausius, su kuriais kažkada sėdėjome prie vieno stalo, dalinomės duona iš to paties kepalo, dalinomės šiluma. Visą gyvenimą lydi vaikystės prisiminimai, kuomet su tėvais tvarkydavome senelių kapus – iš smėlio išbarstydavome ant kapo stačiakampį, o juodžemiu – tulpės ar kitokios gėlės žiedą… Baltomis uogelėmis, liaudyje vadinamom ašarėlėmis, išdėliodavome ornamentus, puošdavome kapelių pakraščius. Atmintyje niekada neišblės įspūdinga Vėlinių procesija kapinėse – minios žmonių susikaupusių maldai už mirusius artimus ir degančių žvakių jūra. Kas gali būti tikresnio už natūralias kapines su mediniais kryžiais, šlamančiais medžiais ir suvokimu, kad nieko nėra amžino. Viskas praeina. Gal ir praktiški betono laukai dabartinėse kapinėse – nereikia nei lapų grėbti, nei sekti metų laikų, bet tai – ne harmonijos ar ramaus žmogiško suvokimo apie neišvengiamybę pėdsakas, tai – amžino skubėjimo ženklas, būdingas dabartinei visuomenei. 

Prieš porą dešimtmečių, paskutinį šeštadienį prieš Vėlines, Mielagėnų parapijos gyventojai rinkdavosi į talką kapinėse. Suvažiuodavo iš visų kampelių, apie 150 ar 200 talkininkų susirinkdavo. Per vieną dieną visus kapus ir kapinių teritoriją sutvarkydavome, nelikdavo apleistos vietelės. Dabar kaimai baigia išmirti, vieni dar tvarko artimųjų kapus, kiti – moka kelti didelius reikalavimus seniūnijoms ir kitokiai valdžiai, įpratinusiai tvarkymo darbus prisiimti sau. Išmokime atsakomybę nešti patys, nes viskas keičiasi, sukasi ratu.

Ramiai sutikime tą lapų kritimą. Jauni lygiavomės į vyresnius, subrendę realizavome jėgas, dar vyresni – daliname sukauptas žinias, patyrimus ir išmintį. Kunigas Karolis Garuckas rašė – „Mes žinome iš tikėjimo, kad kviečių grūdas, pasėtas į žemę, Dievo malonės saulėje kartą neš šimteriopą vaisių. Reikia turėti kantrybės ir mokėti laukti, nenorėti tuojau matyti savo darbo ir aukos vaisių. Dievas juos augina tinkamu laiku. <…> Tada koks gražus mūsų tikėjimas! Gražus pavasaris, bet taip pat gražus ir ruduo. Gražu gyventi, gražu mirti, kad amžinai gyventume. Tikime šventųjų bendravimą. Mes tikime, kad galime padėti mirusiems, o mirusieji – mums. Krikščioniui mirtis yra iš vieno kambario perejimas į kitą“. 

Tad likime, mielieji, tikėjimo šviesoje ir nuoširdžiame vienas kito laiminime.“

Autorės nuotr.