Skip to content

Pasidairius po Madeirą

Pranas ZUBRICKAS

Atėjus žvarbiems rudeniškiems orams, spalio antroje pusėje teko nukeliausi į amžinojo pavasario Madeiros salą. Pradžioje truputis geografinių, istorinių žinių. Tai 57 km ilgio ir 22 km pločio sala, nutolusi nuo Vilniaus 4100 km (5 val. skrydžio), iki Afrikos (Maroko) – 520 km, nuo žemyninės Portugalijos – apie 1000 km. Plotas apie 750 km2 (pusė Ignalinos rajono ploto). 

Madeiros salą atrado portugalų jūrininkai Zorko ir Teišera 1419 m., bet istorikai teigia, kad senovės romėnai  jau iki jų žinojo tą salą. Pagal lietuvio gido Audriaus (15 metų gyvenančio Madeiroje) aiškinimą, salos atradėjas Zorko buvęs labai talentingas, nepaprastai protingas, nuo jo ir prasidėjo Madeiros klestėjimo epocha. Beje, Audrius beveik mus įtikino, kad ir K. Kolumbas buvo portugalas, o ne ispanas. Zorko, apiplaukęs visą salą, gana tiksliai nubraižė jos konfigūraciją ir kitą kartą atplukdė kelis šimtus valstiečių į pietinę jos dalį. Jie iškirto miškus, užveisė vynuogynų ir cukrašvendrių plantacijas, įrengė terasas, nuo kalnų – vandens latakus levadas. Būdami labai darbštūs, jie iš vynmedžių ir cukrašvendrių gamino garsiuosius vynus, romą, kurie ir dabar garsina Madeirą (beje, portugalų kalba reiškia medieną). 

Madeira suklestėjo, kai prieš 26 metus ukrainiečių statybininkai per 3-ejus metus nutiesė šiuolaikinius asfaltuotus kelius, tunelius, viešbučius ir sala tapo patraukli turistams, poilsiautojams. Suprantama, lėšas teko skolintis, bet, kaip sakė Audrius, skolos yra sąžiningai atiduodamos. Sala, turinti autonominį statusą, ruošiasi 2025 m. rinkimams ir bandys tapti nepriklausoma valstybe. Madeiriečiai nesitapatina su portugalais, jie į žemininės dalies portugalus žiūri gana skeptiškai, nes anot jų, vietiniai gyventojai yra ne tokie darbštūs. Jie tiki, kad gali patys išsilaikyti, tik spręstina problema, kur dėti šiukšles, nes perdirbimo įmonių nėra ir viskas plukdoma į Portugaliją. 

Madeiros gyventojai nepatenkinti, kad COVID-19 sergamumas ir mirtys yra skelbiami vienoje grafoje su žemynine dalimi, kur rodikliai gerokai prastesni. Sunku patikėti, bet pagal gido Audriaus pasakojimą, nuo pandemijos pradžios mirė tik 14 žmonių, o per parą užsikrečia vidutiniškai 4 žmonės, nors gyventojų – apie 270 tūkst. Dar turistų apie 1,5 milijonų per metus. Antivakserių tarp salos gyventojų praktiškai nėra. 

Dar reikėtų paminėti, kad salą valdo trys pagrindinės partijos, kurios nuolat laimi rinkimus. Tai dvi socialdemokratinės pakraipos ir komunistai. Gidas akcentavo, kad jų komunistai – ne tie, kokius įsivaizduojame mes, lietuviai. Ten visos partijos, taip pat ir opozicinės, dirba, kad žmonių lūkesčiai būtų kuo geriau išpildomi, bedarbystė – tik apie 1,5 proc. 

Kas dar labai nustebino? Kai paklausėm, kur policija (per savaitę tik kartą prie baro mačiau 3 policininkus, draugiškai besišnekučiuojančius su vietiniu gyventoju), Audrius paaiškino mums: Madeiros gyventojai labai mėgsta įvairiomis progomis švęsti dažnai iki paryčių, žinoma, neretai paragavę ir ,,gerulio“. Policininkas, sustabdęs po vakarėlio vykstančius namo, klausia, ar dar gali vairuoti, ar kviesti artimuosius, pažįstamus, kad parvairuotų link namų. Skamba fantastiškai, neįtikėtinai. O pas mus iškart bauda, teisių atėmimas, uždarymas į cypę, grėsmė konfiskuoti automobilį, per žiniasklaidą su didžiausiu pasigardžiavimu ištransliuojama lyg pasaulinio lygio naujiena, itin, jei pakliūva bent kiek garsesnė persona. Tiesiog sunku patikėti, kad toje saloje, kur keliai siauri (nors ir geri), nuokalnės stačios, posūkiai staigūs, vos ne 360 laipsnių, avaringumas, ko gero, mažesnis nei pas mus. Lietuvoje geriausiai ,,sekasi“, kai draudžiama ir baudžiama. Tiesa, minėta, kad ir vagysčių tarp vietinių gyventojų beveik nėra. Bet reikėtų paminėti laikotarpį, kai ukrainiečių statybininkai tvarkė visą salos infrastruktūrą. Tuomet lietuviai plėšikavo parduotuvėse ir vogtais daiktais papigintomis kainomis juos aprūpindavo prekėmis. Ukrainiečiai, sunkiai dirbdami, neturėjo laiko  lankytis parduotuvėse. Tad Audriui apsigyvenus Madeiroje, pradžioje buvo skeptiškai žiūrima į jį dėl nepalankaus įvaizdžio į lietuvius. Gelbėjo tai, kad jis prieš tai dirbo Italijoje.

Kas mane stebino, kaip biologą? Žinoma, nors ir vėlyvas ruduo, bet daug žydinčių augalų. Tai įvairiaspalvės hortenzijos, strelecijos, oleandrrai ir aibė kitų augalų, gėlių, kurios pas mus tik kambaryje paprastai auginami. Man didžiausi įspūdį padarė keli augalai. Visų pirma lauramedžiai. Iki tol įsivaizdavau, kad tai koks nors nedidelis medelis, o pasirodo jie, ko gero, savo dydžiu lenkia mūsų šimtamečius ąžuolus (nuotr.). Ne veltui  lauro miškai įtraukti į pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą. Labai nustebino Funšalyje augantis fikusas, kurio apimtis Stelmužės ąžuolui nenusileidžia. Didelį įspūdį paliko tropikų botanikos sode augančios didžiulės nolinos. Namuose teko auginti fikusus, noliną, kurie mūsų butuose tik tarsi miniatiūrinės kopijos, lyginant su saloje augančiais. Įspūdingi eukaliptai šalia uolos prie stiklo platformos, ties bedugne (580 m iki šniokščiančio vandenyno), tik trūksta koalų. Drakono medžiai, jukos nebestebino, nes buvo matytos  Kanaruose. Madeiroje gali augti viso pasaulio šiltų kraštų floros atstovai, gal tik kakavmedžiams kažko trūktų. Lietuviškų medžių praktiškai nėra, tik retkarčiais pasitaikantys ąžuolai primintų mūsų juostos miškus. Madeiroje daug medžių, krūmų, augalų, duodančių valgomus vaisius. Pradedant bananais, mangais, avokadais, marakujomis, anonomis, pasifloromis ir kitais vaisiais, baigiant vietine įžymybe – bananasu. 

Jei augalijos įvairovė gali patenkinti patį įnoringiausią, smalsiausią floros žinovą, nes apie pusę augalų rūšių yra endeminės kilmės, tai gyvūnijos rūšių skaičius zoologą gali truputį nuliūdinti. Miškuose beveik spengianti tyla, žinduolių, ypač stambių, nėra. Pats didžiausias ,,žvėris“ – laukinis triušis, neskaitant sulaukėjusių karvių, kurios bastosi pakelėse. Sala niekuomet nesijungė su žemynu ir yra toli nuo paukščių migracijos kelių, todėl fauna skurdoka. O keliautojams gerai, kad nėra nuodingų gyvačių, vorų, skorpionų, maliarinių uodų. Žinoma, bestuburių gyvūnų rūšių gana apstu. Jūroje, tiksliau Atlanto vandenyne, didelė įvairovė gyvių ir dalis jų patenka ant valgių stalo. Madeiroje populiariausios žuvys dorados, tunai, bacalhau (menkinių žuvų rūšis) ir pati unikaliausia žuvis – juodoji kardžuvė (espada). Kepta espada su marakujos saldžiu padažu tas pat, kas pas mus rūkytas ungurys. Be to, daug patiekalų iš įvairių moliuskų. Įsiminė pončos degustavimas bare pas lietuvę Ramunę. 

Baigiant, nesiūlyčiau pirmiau keliauti į Madeirą, pirmiau reikia pabuvoti Viduržemio jūros salose, Kanaruose, o Madeirą palikti desertui. Po to leistis į egzotines Pietryčių Azijos šalis.

Autoriaus ir interneto nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!