Skip to content

Vaižgantas Černiauskas: norėjome turėti vietą maldai

Lina RAGINYTĖ

Jei turėtume knygą, kurioje būtų surašyti visi atsakymai į šimtmečiais neraminančius klausimus, gyvenimas taptų per lengvas ir gal net neįdomus. Dabar kone kiekvienas turi tik savo numanymą, įsitikinimą, gal net ir žinojimą, kaip, kas ir kodėl, bet, deja, nė vienas atsakymas nelaikomas absoliučia tiesa. Mirtis – taip pat mums yra paslaptis. Žinome tik tiek, kad mes, gyvieji, netekę mylimo ar artimo žmogaus, jaučiame skausmą, ilgesį, tuštumą… Palengvėjimą ir susitaikymą atrandame maldoje. Šiandien, Vėlinių išvakarėse, apie mirusiųjų atminimą kalbamės su kraštiečiu, vitražų meistru Vaižgantu ČERNIAUSKU, kuris su šeima ir draugais labai simboliškai ir netradiciškai įamžino Sibiro žemėje likusio broliuko atminimą čia, Lietuvoje. 

Černiauskų šeimos sūkuriai

Kalbant apie dešimtmečių senumo įvykius, labai sudėtinga perteikti nuotaikas, apibūdinti vietoves. Tiek daug kartų keitėsi pavadinimai, valdžios, priklausomumas. Černiauskų gyvenimas prasidėjo kažkur tarp dabartinių Mielagėnų ir Ceikinių seniūnijų. Anuomet visi priklausė Mielagėnų valsčiui, o parapija buvo Paringio. Antanas Černiauskas (1923–1962), nagingas baldžius, gyveno Kandrotiškės kaime (dabar Ceikinių sen.), o jo išrinktoji Janina Malikėnaitė (1931–2013), puiki siuvėja – už kilometro esančiame Reketiškės kaime (Mielagėnų sen.). Sakoma, kad nei karas, nei kiti baisumai nepajėgūs nuslopinti ar paminti meilės. Dviejų žmonių draugystė jau buvo peraugusi į artimus santykius, kai tyliai pasiekė šiurpi žinia: tiek Černiauskai, tiek Malikėnai bus ištremiami. Kad nebūtų išskirti, tą pačią akimirką Janina ir Antanas kreipėsi į Mielagėnų valsčių dėl santuokos įregistravimo ir jau 1949 m. vasario 25 d. tapo vyru ir žmona, o po mėnesio, kovo 26 d., gyvuliniuose vagonuose, Janinos įsčiose saugodami užsimezgusią gyvybę, dundėjo į nežinią. 

Janina ir Antanas Černiauskai buvo ištremti į Irkutsko srityje esančią Kutuliko gyvenvietę. Sunkiai pakeliamomis sąlygomis išnešiotas Černiauskų pirmagimis gimė labai silpnutis ir neilgai išgyveno. 1950 m. Rimanto vardą gavęs berniukas visiems laikams atgulė amžino įšalo žemėje. Tą skausmą šeimai primindavo viena vienintelė sūnelio nuotrauka – laidotuvių. 

Po kelerių metų, 1954 m. gimė sūnus Ričardas, 1957 m. – Vaižgantas. Sūnums motina vardus rinko iš lietuviško kalendoriaus, kurį buvo įsimetusi į krepšį, keliaudama iš Lietuvos. Išskirtini darbštūs Černiauskai neliko nepastebėti ir Sibire. Juo įvertino ir paties Irkutsko prokuroro šeima: Antanas prokuroro šeimai gamino baldus, o Janina jo žmonai siuvo aprėdus. 1958 m. pavasarį Černiauskai grįžo į Lietuvą, tačiau į gimtinę jų niekas neleido. Artimiausia vieta apsistoti – Švenčionėliai. Ten 1961 m. gimė dar vienas sūnus Gintautas. Tačiau netrukus Anapilin iškeliavo (nuskendo giminės akivaizdoje Ignalinoje) vyras. Motinai vienai teko ant kojų pastatyti 3 sūnus. Vienas jų – Ričardas – pasirinko kunigystės kelią, tuo metu sukeldamas vietos sovietinei valdžiai labai daug rūpesčio dėl kitų Černiauskų vaikų – kad tik nebūtų užkrečiamas pavyzdys. 

Vieningas darbas

Svajojęs apie aktorinį, bet pasirinkęs vitražų meistro kelią, Vaižgantas tapo itin kruopščiu ir puikai vertinamu profesionalu. Būtent jo pagaminti analogų pasaulyje iki šiol neturintys kabantys vitražai dabina Utenos bažnyčią. Mūsų krašte Vidiškių ir Paringio bažnyčias puošiantys jo rankų darbo vitražai kaskart panardina į šviesos ir spalvų sukuriamas stebuklingas iliuzijas. Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybai priklausančiame Amatų centre vitražininkų restauratoriumi Vaižgantas dirba vienoje komandoje su kitais profesionalais – kuria ir atkuria tikrus šedevrus. Toje pačioje meistrų komandoje dirba ir Vaižganto sūnus bei kitos mūsų kraštiečių didelės Paulionių giminės šaknis puoselėjančios ir Ažvinčių kaime, Kazitiškio sen., nariai. Pamokomasis tos giminės balsas – vyriausiasis iš brolių kunigas Edmundas Paulionis, o jaunėlis Arvydas – auksuotojas restauratorius, paskui save patraukęs ir žentą ignalinietį Donatą Raginį. Kasdien sukdamiesi išties kūrybingoje, nors ir didelio kruopštumo reikalaujančioje aplinkoje, šie žmonės leidžia nevaržomai skleistis savo vaizduotei. 

Jau kurį laiką Vaižgantas, įgyvendinęs vieno draugo prašymą, vos spėja vykdyti ir net nepažįstamų žmonių užsakymus. „Pagaminau ant kapo angelą iš stiklo. Sunkiai įsivaizdavau ir pats, kaip tai atrodys. Bet man pavyko. Žmonių akį patraukė lengvumas, šviesoje šokančių spalvų paslaptingumas ir savotiška gyvumo iliuzija. Vilniuje, kapavietėse, esu jau dešimtis stiklinių kryžių ir angelų įrengęs. Matote, žmonės jau gal kiek pavargo nuo akmenų sunkumo“, – pasakoja Vaižgantas. 

Būtent šie stiklo paminklai kapavietėse pažadino idėją įamžinti ir broliuko atminimą. „Dar Mamai esant gyvai, važinėjome po giminių kapus ir užsukome į Mielagėnų kapines. Ten palaidotas mamos krikšto tėvas, Krikonių dvaro dvarininkas Juozas Benislavskis. Jis labai rūpinosi Mama nuo mažens, vertino jos talentą siūti ir ketino išsiųsti ją mokytis šio amato į Londoną, bet, deja, 1940 m. buvo sušaudytas. Besikalbėdami su Mama aptarėme, kad būtų gražu ir jo atminimui pastatyti tokį stiklinį angelą, bet gi sudėtingas būtų derinimas su Lenkijoje gyvenančiais visais jų giminaičiais. Ir tą akimirką atėjo mintis, kad reikėtų kokiu nors būdu įamžinti broliuko atminimą ir mūsų šeimos ateities kartoms. Mama pritarė, bet paprašė, kad tai būtų padaryta tada, kai iškeliaus Amžinybėn ir ji“, – prisimena Vaižgantas.

Janina Černiauskienė mirė 2013 m. Užtruko, kol susidėliojo vaizdas, kaip turėtų atrodyti tas pats įamžinimas. Černiauskai suprato, kad parsivežti 1950 m. mirusio vaikelio palaikų nepavyks, nes toje vietovėje viskas užlyginta, kai kur pristatyta naujų pastatų, tad ši mintis iškart atpuolė. Žinoma, yra žmonių, kuriems pasisekė. Gal kam ir keistai nuskambės, bet ten, Sibiro žemėje, palaikai yra mumifikavęsi. Dar prieš prasidedant MISIJAI SIBIRAS, jau minėtos Paulionių šeimos atstovai kun. Edmundas ir jo vidurinysis brolis Regimantas su kitais bendraminčiais keliavo į Sibirą ieškoti vieno kunigo palaikų. Kasinėjimo metu Regimantas viską filmavo ir yra nenuginčijamų įrodymų, kad mirusiųjų kūnai išsilaikę ir lengvai atpažįstami su plaukais ir barzdomis, tik minkštieji audiniai pavirtę į želė primenančią masę, bet pajudinti ir pargabenti čia, žinoma, grietai suyra. 

Taigi, buvo nuspręsta sukurti koplytstulpį ir „laiko kapsulę“ jame, pastatyti ją tėvų kapavietėje, tokiu būti turint ir simbolinę vietą maldai. „Įsitraukė ir draugai, ir artimieji. Norėjosi tos širdžių šilumos, to tikro jausmo. Pradžia buvo nuo a. a. Tėvo Stanislovo Dobrovolskio rankomis nukaltos ir dovanotos saulutės. Aš jam padariau vitražą su jo portretu, o jis man – saulutę. Medžio dalį sukūrė restauratorius Petras Baranovas, sidabravo Arvydas Paulionis, metalą lankstė kalvis Algis Stankus, metalo karkasą pagamino Rimantas Žvinys, o aš išliejau stiklo angelą. Tėvų ir broliuko nuotrauka įspausta viduje. Tėvų kapavietėje yra ąžuolinis koplytstulpis, o šalia, motinos palaidojimo vietoje, pastatytas šis mažas koplytstulpis – lyg pratęsimas, lyg ąžuolo vaikas, su užrašu RIMANTAS ČERNIAUSKAS LIKO SIBIRO ŽEMĖJE. Akmenis pakyloms rinko visa giminė. Mes juk beveik visi gyvename didmiestyje, tai surinkti vienodų, tinkamų akmenų – savotiškas iššūkis. Bet visi drauge mes juo surinkome ir jau spalio 9 d. broliuko atminimo ir maldos vieta buvo pašventinta“, – atvirai pasakojo Vaižgantas.  

Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp Dievo ir mūsų, mirusiųjų ir gyvųjų, dažnai daug stipresnė nei galima įsivaizduoti. 

Tai tik mažytės Černiauskų šeimos istorijos detalės. Sudėjus viską, atsiskleistų ne tik džiaugsmingos, bet ir šiurpios ne tik šios giminės, bet ir Lietuvos istorijos aplinkybės. Taško niekas dar nepadėjo. Daug šioj žemėj pačių Černiauskų, jų žentų, marčių, anūkų… tęsiančių bei kuriančių ir giminės, ir tuo pat metu Lietuvos istoriją.   

Autorės ir Černiauskų šeimos nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!