Blogis ir tamsa, vis stipriau ir stipriau apraizgantys žmoniją, skverbiasi į žmonių protą ir širdis. Net ir mažamečiai vaikai kurstomi priešintis tėvams, raginami siekti menamos laisvės savo dar nesusiformavusioms nuostatoms. Tai vis – tamsos darbai: suaktyvėję įvairių spalvų judėjimai, palaikomi neaiškios kilmės jų kliedesiai, pandemijos valdymo planai labiau primenantys tylųjį genocidą, prisidengus gelbėjimu. Galiausiai šiais metais su trenksmu ir gan įkyriai įgriuvęs amerikonų Helovinas, pradėjęs skverbtis pažeidžiamiausiuose (vaikų ir jaunimo) arba primityvizmu ir nepagarba šimtmečiais puoselėtoms vertybėms alsuojančiuose socialiniuose sluoksniuose. Regis, blogis turėtų triumfuoti… Nieko panašaus. Labiausiai tamsiųjų puolimu apgulti dūkštiečiai kaip niekada stipriai susivienijo maldai.   

Diletantai, visiškai neįsigilinę į Helovino šventės ištakas ir tradicijas, suplakė „kokteilį“, kuris sukėlė ne tik nepasitenkinimų bangą, bet ir rimtai pašiurpino gyventojus. 

Visų pirma, reikėtų pasižiūrėti į Helovino užuomazgas. Helovinas dar iki krikščionybės atėjimo keltų žemėse atsirado kaip kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu. Helovinas žymėjo vasaros pabaigą, naujų keltų metų, prasidėdavusių lapkričio 1 d., pradžią. Vėliau vyko moliūgų dekoravimai, pjaustymas, kepami moliūgų pyragai, kiti gardumynai, organizuojami šokiai. 

Vėliau vienuoliai, atsikėlę į keltų žemę, Heloviną bandė sukrikščioninti. Taip atsirado Visų šventųjų išvakarės, minimos dar 1556 m. Taigi, į Heloviną integravosi mirusiųjų pagerbimas, peraugęs į pagrindinę šventės intenciją. 

Kai nušvito kone visų Ignalinos rajono kultūros centro padalinių teritorijos šviečiančiais moliūgais, be jokių aiškių gairių, žmonėms atrodė tik keista, bet kai Dūkštas kelioms paroms išsidabino staugiančiomis, riaumojančiomis ir šviečiančiomis kaukolėmis, išdarkytų ir kraujais aptaškytų kūnų imitacijomis, trūko ir tolerantiškiausiųjų kantrybė. Žmonės ėmė skambinti ne tik į redakciją, bet ir seniūniją, net rajono savivaldybę. Didžiausias pasiekimas – visas šias nepagarbą mirusiems demonstruojančias „piktojo atributikas“ išjungti bent lapkričio 1–2 d. 

Kai kuriems, kam sunku suvokti pagarbos mirusiems ir pačiai mirčiai svarbą, Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno Utenos namų vyresnioji sesuo Dominyka-Violeta Slepikaitė primena, jog Mirtis tampa baisi, kai turi ką slėpti, kai miršti ko nors neapgailėjęs, nesusitaikęs. „Mirties nereikėtų bijoti. Tad per Heloviną atgimstantys baubai piešia karikatūrišką, nepagarbų požiūrį į mirusiojo sielą. Helovinas tapo vaiduoklių ir kitų ezoterinių dalykų, tokių kaip siaubūnai, gąsdinimai, baisios vėlės, dvasių kvietimas ir t. t. išreiškimo forma. Tai yra iškreipta šventė ir iškreiptas požiūris į mirusio žmogaus sielą. Juk ji nėra koks nors baubas, kuris turėtų būti taip sukarikatūrintas.

Beje, Helovinas nėra mūsų ištakoms, kultūrai būdingas renginys. Mūsų tautai artimesnės Užgavėnės, per kurias žmonės taip pat persirengia, dėvi kaukes, veja žiemą ir pan. Manau, Helovinas yra mados klyksmas, jis parodo tam tikrą nepagarbą mirusiųjų vėlėms.

Kalbant apie dvasinį pasaulį, nei kišimasis į žmogaus gyvenimą, širdį esant jam gyvam, nei kišimasis į anapusinį pasaulį jokiu atveju nėra žaidimas. Gydytojas, operuodamas pacientą, nežaidžia. Žaidžiama nebent smėlio dėžėje.

Anapusinis pasaulis realus, jis egzistuoja ir gali pasakyti tiesą, o lindimas į tą pasaulį parodo žmogaus smalsumą, norą pažinti. Bet kokia kaina? Pamenu, maždaug prieš 15 metų meldžiausi vienoje Panevėžio bažnyčioje, kai įbėgo paklaikusios 14–15 metų paauglės.

Supratau, kad turiu prie jų prieiti ir paklausti, kas nutiko. Jos sakė, kad vienai mergaitei pasidarė blogai, ji nualpo ir neatsigauna, paaiškino, kad kvietė dvasias. Tąkart prireikė ir egzorcisto pagalbos. Gal kartais mums atrodo, kad tai yra žaidimas, bet taip nėra.

Viena yra ryšys su į Amžinybę iškeliavusio artimojo siela. Dažnai žmonės apibūdina: „Jaučiu to žmogaus artumą, išgyvenu jo ranką, jaučiu, kad jis mane globoja.“ Kai kada mirusysis aplanko per sapnus ir, jei per ilgai gedime, paprašo jį paleisti. Turime daug senelių pasakojimų, kai per sapnus atkeliavę mirusieji paprašo maldos. Tai yra vidinis ryšys su mirusiu artimuoju, ir jį išgyventi nėra nieko blogo.

Dvasių kvietimas yra visai kas kita, tai nėra draugiškas ryšys. Tai yra sielos atidavimas į kitas rankas, vėliau peraugantis į priklausomybę, baimę, negebėjimą atsiverti, pasitikėti, mylėti. To pasekmės – atrodo, kad kažkas persekioja, atsiranda tamsos baimė, baimė būti vienam, vidinis sunkumas, nuolatinis depresyvumas“, – teigia vienuolė. 

Kalbant apskritai apie mirusius, nemažiau svarbus saikas visame kame. Kapų lankyme ir nuolatinis bendravimas su mirusiais mintyse. „Mamos, tėvo, sesers, brolio, žmonos, vyro gedima metus laiko. Kodėl? Nes tu turi su tuo žmogumi nukeliauti visus metus ir kiekviename etape jį paleisti: jo nebėra prie pietų stalo sekmadieniais, nebėra prie Velykų, Kalėdų stalo, per gimtadienį. Tai – natūralūs etapai, reikalingi žmogaus sielai. Ir gedulas nereiškia, kad turiu vaikščioti nuleidęs galvą. Ne, tai yra žmogiškas paleidimo, atsisveikinimo etapas, vidinis liūdesys, nereikalingas demonstruoti aplinkai“, – priminė Dominyka-Violeta. 

Santūriai ir su atgaila į netikėtą Dūkšto seniūnijos akibrokštą dūkštiečiams pasižiūrėjo Dūkšto krašto bendruomenės nariai. „Tai kas padaryta, nesutelpa į galvas. Ir toks vaikams rodomas pavyzdys prasilenkia net su sveiku protu, nekalbant jau apie organizatorių atsakomybę. Kiekvienas namuose daro taip, kaip supranta, bet kai Kultūros centras, kuris turėtų puoselėti tradicijas, vertybes, rūpintis kultūriniu gyvenimu, užsiima tokiais dalykais, akivaizdu, kad tampame bejėgiais. Mūsų kalbos, prašymai, beldimaisis į jų širdis nebeturi prasmės, nes ten viską užvaldžiusi tamsa. Išeitį matome tik tylioje maldoje. Šįkart niekam nieko nebesakėme, neskambinome ir nebeprašėme… visi tyliai išėjome į kasdienę maldą“, – sakė naujoji Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Jūratė Rudokienė.