Skip to content

Intelektualaus žibintininko misija

Sudėtinga skubančiam miestelėnui ramiai stabtelėti prie išsibarsčiusių kryžių Rytų Lietuvos kaimeliuose. Dar sunkiau – regėti dvasinę šviesą, kurią kaupia savyje ir spinduliuoja ten gyvenantys žmonės – lengvai ir paprastai savo kasdienio gyvenimo misijoje liudijantys gėrį. Išmintis ir ramybė šviečia ne chaosingų gatvių skubėjime, o čia – prie parimusio sodžiaus akmens, laukiančio Rūpintojėlio, iškalbingos vienumos po lapkričio žvaigždėmis. 

Kaimo bibliotekininkas, kaip kažkada kaimo mokytojas, kantriai atlieka intelektualaus žibintininko misiją, dalinasi su lankytojais sukauptomis žiniomis ir išmintimi, be kurios daugeliui nublanktų skubančių dienų spalvos. Mielagėnuose tokią misiją neša Rima MISIŪNIENĖ. Pasišventusi knygai, brangindama tautos istoriją, mokytoja ir bibliotekininkė rašo daug apie šio krašto šviesuolius, garsina ir įamžina nuveiktus jų darbus. Savo darbe jaučia poreikį globoti, burti, kviestis menininkus. Paklausta apie asmeninius pasirinkimus ir svajones, sako, kad kalbėti apie save – visada sunkiausia.

Kaip atradote kelią į knygų pasaulį? Kokios knygos padėjo užaugti?

Knyga į mano gyvenimą atėjo anksčiau už televiziją. Tai keletas spalvotų vaikystės knygelių, kurias skaitydavo mama, kurias greitai išmokau pati skaityti. Pradėjus lankyti Mielagėnų vidurinę mokyklą, iškart tapau mokyklos ir kaimo bibliotekų lankytoja. Augome tais laikais, kai knygų į bibliotekas lėkdavome per pertraukas, o pamokų metu neretai slapčia jos būdavo skaitomos, pasidėjus po vadovėliu ar ant kelių.

Dėkinga likimui už puikią lietuvių kalbos mokytoją, kuri, atrodo, niekada nereikalavo perskaityti konkrečią knygą, ji papasakodavo, lyg tarp kitko paminėdavo knygą taip, kad sužadintas smalsumas versdavo jos ieškoti ir būtinai perskaityti. Ypatingai mėgau poeziją. Daug Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, Janinos Degutytės posmų įsirašė į atmintį. Su Bernardo Brazdžionio kūryba pirmoji pažintis buvo per kunigo Marijono Savicko pamokslus. Tik Atgimimo laikais B. Brazdžionio „Poezijos pilnatį“ nusipirkau Arkikatedros knygynėlyje… 

Knygos turbūt lėmė ir profesijos pasirinkimą. Vilniaus universitete įgijau filologinį išsilavinimą.

Kaip pasirinkote bibliotekininkės darbą kaime? Ar nenusivylėte?

Sakyčiau, kad šis darbas mane pasirinko. Daugiau nei du dešimtmečius dirbau mokytoja Mielagėnuose, bet, čia mažėjant mokinių skaičiui, teko važinėti į darbą kitose rajono mokyklose. Netikėtai atsiradus darbo vietai Mielagėnų bibliotekoje, man buvo pasiūlyta čia dirbti, ir štai jau septyneri metai esu Mielagėnų kaimo bibliotekininkė. Darbas bibliotekoje kūrybiškas ir įvairiapusiškas. Čia sutinku daug įdomių žmonių. Čia jaučiuosi reikalinga kaimo bendruomenei ir po šalį bei pasaulį išsibarsčiusiems kraštiečiams, kurie socialiniuose tinkluose seka informaciją apie gimtąjį kraštą. Noriu, kad informacija būtų kuo pozityvesnė. 

Kokios šalies bibliotekoje sutiktumėte būti skaitytoja nors vieną valandą?   

Nežinau. Per valandą bibliotekoje galima nebent tik apsidairyti…

Ką praranda nemylintis knygų žmogus? 

Nemylintis knygų žmogus praranda pažinimo džiaugsmą. Tokiam žmogui sunku išmokti taisyklingai rašyti. Jis nežino, kur galima surasti reikiamą informaciją ir dėl nežinojimo blaškosi, pyksta. 

Gal turite mėgstamą posakį, kuris neišsitrina metų bėgsme?

Poetas Marcelijus Martinaitis yra pasakęs, kad poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu gali jinai pasakyti… Šie žodžiai įsirėžė į atmintį nuo mokyklos dienų ir lydi toliau per gyvenimą.

Ačiū už nedidelius ir nuoširdžius atsivėrimus.

Nuotraukos iš asmeninio R. Misiūnienės albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje