Iš nukentėjusiojo Balčiūno Mykolo, s. Kazio, gim. 1929 m., VLKJS nario, dirbančio Salako valsč. liaudies švietimo inspektoriumi, apklausos. 1949 m. gruodžio 5 d.

Klausimas: kokiomis aplinkybėmis jūs buvote sužeistas?

Atsakymas: 1949 m. gruodžio 4 d. aš, Salako pradžios mokyklos vedėjas Stanevičius ir Salako vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Jonas Vitkauskas, patikrinimo tikslu apsilankėme Tolimėnų k. (dabar Kazitiškio sen. – red.), kur aplankėme mokytoją Šuminą ir jo pradžios mokyklą. Nežinau, kuris iš mūsų pasiūlė važiuoti į Švedriškę. Patikrinus ten pradžios mokyklą, visi kartu su Švedriškės mokytoju Baltaragiu Jonu, s. Antano (gim. 1928 m., Pakruojo valsč., Vaišvydžių k.), nutarėme važiuoti į Bajorų nepilną vidurinę mokyklą, todėl visi mes kartu, t. y. aš, Baltaragis, Stankevičius, Vitkauskas ir Šuminas nuvažiavome arkliu į Bajorus. Ten, patikrinus pradžios mokyklą, jau buvo apie 6 val. vakaro, mes nuvažiavom į Gubavą, kur mokytoju dirbo Krasnovas Stepanas. Atvažiavom apie 8 val. vakaro, Krasnovas pasiūlė nuvažiuoti pas jį. Jis gyveno apie 1 km nuo mokyklos. 

Kadangi mūsų darbo reikalai buvo užbaigti, tai norėjom važiuoti atgal į Salaką, bet Krasnovas pasiūlė truputį „apšilti“, kad geriau miegotųsi. Pakvietė Šuminą kartu nueiti atsinešti litrą, kad mums būtų „šilčiau“. Jie išėjo ir maždaug po 40 min. atsinešė arbatinuką (apie 4 litrus) samagono. Krasnovas pasiskundė, kad teko toli vaikščioti, bet dėl svečių pasistengė. Atvedė mums mokytoją, kurios pavardės nežinau (kaip vėliau išsiaiškinau, tai buvo Julė Kuzmaitė), ji irgi dirbanti su Krasnovu. Taip pat dar buvo Krasnovo sesuo (buto savininkė) su mažu berniuku. 

Mums tik susėdus už stalo ir papilsčius samagoną, į vidų įėjo ginkluoti asmenys. Jie praėjo kambarį, kur buvo šeimininkė su berniuku ir įėjo pas mus. Pradžioje įėjo trise, du liko pirmame kambary, vėliau įėjo ir tiedu, o už lango lauke girdėjau dar esant. Įėjusieji turėjo skirtingus ginklus, mačiau pas visus granatas. Liepė mums kelti rankas, o tas, kuris turėjo kulkosvaidį, pertraukęs spyną, trinktelėjo ginklu kažkaip į žemę ir šūvis, kulka, pralėkusi po stalu, pataikė man į dešinę koją viršum kelio. 

Jie patys nelabai suprato iš kur šūvis, tada išsiaiškinę paklausė, ar kas nesužeistas? Pasakiau, kad aš sužeistas, tada jie išvedė mane su Krasnovu iš užstalės ir pasodino ant lovos, o vienas „banditas“, išsiėmęs bintus, pradėjo perrišti mano žaizdą. Kitas paėmė mano dokumentus ir, suradęs komjaunimo bilietą, pradėjo šaukti, kad aš esąs komjaunuolis ir mane reikia nušauti. Mokytojai pradėjo prašyti, kad nešaudytų, ypač prašė Šuminas ir Baltaragis, dėl ko „banditai“ pagrasino: „Tu, Šuminai, gal esi toks pat, jei komjaunuolius gini?“ 

Paėmę mano komjaunimo bilietą pasakė: „Tave reikėtų nušaut kaip šunį, bet mes nesam žvėrys. Tave per klaidą sužeidėm, o kad to nebūtų atsitikę – būtum dabar negyvas“. 

Tada tas „banditas“, kuris paėmė mano dokumentus, pasakė: „Dabar leidžia gandus, būk tai Cicėnas ir Račinskas nušauti, bet žinokite – mes (parodė į save) iki šiol esam gyvi, turim amerikoniškų ginklų ir Baliulis (Salako valsč. MGB sk. viršininkas, kilęs iš Nariūnų kaimo, nuo 1951 m. – Dusetų rajono MGB viršininkas – L. A.) nuo mūsų nepasislėps“. 

Tada jie susėdo kartu už stalo ir pradėjo gert samagoną su mumis, Račinskas supjaustė vieną obuolį ir visiems liepė imti po gabalėlį. Jis pradėjo man priekaištauti: „Kodėl įstojai į komjaunimą? Dabar tokius, kaip tamsta, ir skiria į visokias pareigas, bet žinok – ne visada taip bus“. O tada kreipėsi į visus mus: „Draugai mokytojai, jei jūs stengsitės, kad mokyklose rastųsi daugiau komjaunuolių ir pionierių, tai žinokite – mes jus dažniau aplankysime“. 

Kažkuris pasakė, kad laikas jiems eiti. Atsistojęs prie lovos, Cicėnas man pasakė: „Dėkoki Dievui, kad sužeidėm tave, kitaip būtum dabar padarytas į šaltieną. O dabar po dviejų trijų savaičių šokti galėsi“. Ir išėjo.

„Berniokas su plaktukais“ 

Pirmą kartą „banditai“ pas mane atėjo 1946 m. rudenį, tai buvo Vaidila su draugais, ir prašė iškūrenti jiems pirtį. Aš atsikalbinėjau, nes bijau nemalonumų, tada Vaidila – Butrimas iš Jakėnų k. pasakė, kad neturėčiau jaudintis, nes jie turi savo žvalgybą. Sutartu laiku atėjo pas mus į pirtį 4 „banditai“ ir vienas vietinis berniokas, tai Lisauskas Eugenijus iš mūsų kaimo. Jam apie 16 m., gyvena Vilniuje ir atvažiuoja į kaimą, dėvi „furažkę su plaktukais“. 

(iš Rūko Antano 1947 m. liepos 19 d. kvotos protokolo)

Tiek nedaug rašoma apie šį nuostabų žmogų. 1947 m. likimas jo pasigailėjo: apklausiamas A. Rūkas suvėlė vardą – išvardijęs tris brolius Lisauskus, jauniausiąjį Zenių pakrikštijo Eugenijumi. MGB, tuo metu vykdę operatyvines priemones su agentu „Vanda“, nusprendė nemesti kelio dėl takelio ir negąsdinti ripelialaukiečių masiniais areštais…

Kažin ar kas galėjo įsivaizduoti, kad šis „berniokas su plaktukais“ 1990 m. pradžioje drąsiu pareiškimu sudrebins klibančius SSSR pamatus?..