Ignaliniečiai dažnai sutinka guvų, su kuprine ant pečių vyrą, skubantį tai į traukinį, tai į autobusą. Nelabai jį kalbina, nes žino, kad Bronius Šablevičius neturi laiko: jo laukia miškų, pievų, pelkių gyventojai – paukščiai, krūmai, žolės, kuriuos tik biomedicinos daktaro akis ir protas sugebės pamatyti, nufotografuoti ir aprašyti, kad liktų biologijos mokslui kaip mūsų kraštuose dar tebegyvenę, augę, plėtęsi arba nykę gamtos objektai, nes klimato kaita ir žmogaus veikla naikina įvairovę jau mūsų akyse. Tą nykimą autorius yra užrašęs ir išleidęs mokslo ar mokslo populiarinimo knygomis.

Ignaliniečiai ir jų kaimynai pažįsta ir kitokį Bronių Šablevičių – fotomenininką, publicistą, eseistą, beletristą. Paskutiniu dešimtmečiu Bronius pradėjo skelbti savo poeziją – jau tris eilėraščių knygas turi šiuo autoriumi  besidomintis skaitytojas. Šiemet knygos formą įgavo poetiniai penkiaeiliai „Jei laimingai nubusiu“. Autorius išbandė dvieilio, trieilio (haiku) eilėraščio formas. Šįsyk kas puslapį – kitas penkiaeilis. Atrodo, tai sėkmingiausias bandymas nutolti nuo lietuviškų ketureilių, verlibro ar baltųjų eilių. Tai Rytų kultūros poezijos formos, reikalaujančios itin didelio minties koncentrato: teksto nedaug, bet galimybių skaitytojui išplėsti minties horizontus – apsčiai. Penkiaeilis – tai lyg galimo romano ar novelės branduolys – pateikta erdvė ir laikas, veikėjai ir istorijos kulminacija. Panašu į sonetą, tik daug trumpiau:

Girios taku – tolyn ir gilyn.

Paukščiais pavasaris šypsosi.

Žemiškosios palaimos sala.

… supypsi telefonas kuprinėj

Pasivijo žinia apie mirtį (27 psl.).

Kokia apibendrinta dramatiška istorija… Tokią dažnam gali tekti išgyventi.

Koks Šablevičiaus rinkinio žmogus kalbasi su skaitytoju? Panašus į autorių. Iki kaulų smegenų baltiškojo kraujo gentainis, kuriam gamta – ir draugas, ir mokytojas, ir lemtis ir Dievas. Kitaip ir būti negali: juk didesnę savo gyvenimo dalį autorius pavasarius sutikdavo, vasaras išlydėdavo, rudeniu džiaugėsi gamtoje.

Paviliojo naktis ežeran

Valtyje guolį išklojau.

Kalbėjo keliaujantys paukščiai.

Čežėjo rudenėjančios nendrės.

Laimingas naktyje tarp savų (99 psl.).

Už mokslinius tyrinėjimus saugomose teritorijose, už straipsnius ir knygas apie gamtą Broniui Šablevičiui suteiktas Gamtos riterio vardas. Kai tapo plačiau žinoma jo poezija, galime suteikti dar vieną titulą – Gamtos poeto vardą. Lietuvoje rašyti eilėraštį apie gamtą nėra originalu. Visa mūsų poezija nuo Donelaičio ir baigiant šiuolaikiniais klasikais apdainavo ir saulę, ir mišką, ir pavasarį ir žiemą. Nekartoti jau esančių personifikacijų ar metaforų – misija beveik neįmanoma. Tik ne Broniui Šablevičiui. Jo penkiaeilio klevas yra ne vien gražus medis, bet ir paminklas („Išrovė paminklą vaikystei“). Su klevu susijusi ir šviesioji patirties pusė („…Klevo lapuose krebžda / Minkšti vasaros lietūs. / Tik minutei langą atvėriau– / Palaima sielą užplūdo“). Dažniausiai paminimi vieniši medžiai, jų dramatiškas likimas („Neapglėbiama vieniša eglė / Didingai išgriuvo per pūgą“). Galingų medžių žūtis panaši į garbingų, bet vienišų žmonių likimą.

Autoriaus garbei reikia paminėti, jog poetinės retorikos iš nieko „neskolino“. O apie vienintelę metaforą „Telkšo baltoji tyla“, priklausančią ne autoriui, poetas prisipažįsta ją gavęs dovanų iš konkretaus žmogaus (žiūr. priešpaskutinį knygos lapą).

Ypatingai paveikūs tekstai, kur vyksmo veikėjas ar aplinkybės susijusios su mėnulio pilnatimi. Tą paveikumą stiprina nuotraukos (jų yra net 9: 8 – autoriaus, viena skolinta iš fotomenininko Algio Jakšto). Dažnam žmogui pilnatis sukelia kažkokį nepaaiškinamą nerimo jausmą. Mūsų literatūroje mėnesienos naktį įspūdingai yra savo apysakose pavaizdavęs anykštėnas rašytojas Antanas Vienuolis (Šablevičius irgi tų kraštų žmogus). Mums, aukštaičiams, pilnaties naktis yra šiek tiek mistiška, nes tada iš žmogaus pasąmonės iškyla dalykai, apie kuriuos dieną paprastai nekalbame: žmogaus laikinumas ir trapumas, ilgesys kažko ir suvokimas, kad nieko nesulauksime kito, ko jau sulaukė milijardai prieš mus gyvenusių:

Amžinai abejingas dangus

Dievo – Likimo visatoj.

Matau iš vaikystės pasaulio:

Mėnulio veidas tas pats.

Tokį jį ir paliksiu. (18 psl.).

Tačiau kartais balta pilnatis apgaubia šventąja tyla, kai „pareina tie, kurių noriu“ arba sugrįžta „užmirštieji žodžiai“. Tai lyg nusiraminimo ir paguodos erdvė. Apskritai tekstai mėnulio pilnaties tema stipriai veikia skaitytoją, skatina medituoti.

Užuominų apie vaikystę knygos tekstuose visai mažai. Šablevičiaus, poezijos žmogus, negedi gimtųjų namų (autorius – tremtinių vaikas, užaugintas giminių), tik „tvyro ore tėvų žodžiai“. Vaikystė šviesi, nėra čia pokario istorinių ženklų, tik viltys kilti žiniomis, gebėjimais. Tik apgailestavimas dėl nepavykusių tuščių dienų, tik pasiryžimas „rytoj didelį kalną nuversti“. Ir čia pat ironiškas pastebėjimas, jog taip nebus: „Vieversys čirena ir šaiposi“.

Beveik iš kiekvieno poeto laukiame eilių apie meilę. Nedaug, bet stiprių poetinių eilučių į šį rinkinį įdėjo ir Bronius Šablevičius:

Meilė taip stipri ir žiauri,

Jog per naktį verkei?

Tu – ligonis ir kalinys

…Sugrįšiu namo, apie meilę negavęs atsakymo:

Ji – jėga, pareiga ar klaida (29 psl.)?

Ne vienas skaitytojas atsakytų: ji – ir jėga, ir pareiga, dažniausiai klaida.

Sakyčiau, visoje knygoje vienokiu ar kitokiu būdu prasiveržia bičiulystės ilgesys

Tai sielai (ne būtinai kūnui) artimo žmogaus paieška, suradimas ir… praradimas. Tai gali būti draugas iš mokyklos, bet pamačius jį jau nedrąsu: tu jį prisimeni, o jis galbūt – ne. Ir bijai „pribėgt, apsidžiaugt“. Ypač daug tokių abejonių, dvasinio skausmo rinkinio dalyje „O, kad sugrįžtume…“:

Jeigu rytą laimingai nubusiu, 

Jeigu saulė kelią palaimins,

Girioj tave aplankysiu.

Kaip trūko tavęs

Šiandienos miškuose (41 psl.).

Paklajok su manim naktyje,

Nueisim ta pačia kryptimi (44 psl.)

Sunku pripažinti, kad „Ateitis žuvo dar neatėjusi“, nes „…jūs ir aš lyg apžlibę / ne į tą pusę pasukom“ (47 psl.). Gal todėl „Nereikalingi vienas kitam. / Nepaguos mūsų niekas“. Tai žmogiškoji drama: meilė, bičiulystė, kaip upės ar laikas, negrįžta atgalios.

„Jei laimingai nubusiu“ – brandaus poeto knyga brandiems žmonėms. Kai esi vienišas (o tokių kaskart vis daugiau), kankina nemiga, atsiversk bet kurį rinkinio puslapį, sau garsiai / tyliai perskaityk ir pradėsi medituoti apie gyvenimą ir mirtį, apie savo bendrakeleivius, „kartu ėjusius pasaulio pažinti“, liūdnai atsidusi, kad „mūs vasara jau anapus pusiaujo“:

Apgavo jaunystė žalioji –

Debesim vienadieniais pavirtę,

Atgalios sugrįžt nebegalim (64 psl.).

Dar vieną titulą suteikčiau poetui Broniui Šablevičiui – Kalbos riterio vardą. Tekstai parašyti tokia turtinga, taisyklinga, nenususinta lietuvių kalba, kad norisi tikėti: jeigu po kokių 70 metų dar bus skaitančių ir jaučiančių lietuviškai, kažkas pasakys: „Dieve, kaip gražu ir …kaip teisinga“.

L. Kovalevskienės nuotr.