Žmogaus gyvenimas kupinas bangavimų, paieškų, neplanuotų pasirinkimų. Svarbiausia, jame visada egzistuoja laiko atkarpa, kurioje geriau pažįstame save ir pamatuojame sparnuotas svajones. Drąsa asmenybės išsakymui apdovanoti ne visi, bet išrinktaisiais tampa tik regintys giliau, einantys pirmyn ir šviesos link. 

Šiu atveju – ne einantys, o bėgantys, nes visiems rajone gerai pažįstamas šauniausias Lietuvos laiškininkas Sigitas Mackonis pasakoja apie kasdienybėje prisijaukintą bėgimą, kuriame rado savęs išsakymo, tobulinimo ir grūdinimo būdus.

„Kažkada mokykloje, dailės ir darbelių bei kūno kultūros pamokos man buvo pačios nemėgstamiausios. Neplanavau ir nesvajojau bėgioti, mankštintis savarankiškai, bet giminėje glūdėję sportininkų genai, padarė savo darbą. Jau 28-eri metai esu Lietuvos pašto darbuotojas. Profesijos pasirinkimas tikrai padėjo išugdyti ištvermę ir jėgą, nes prieš kelis dešimtmečius, mes, laiškininkai, turėjome vieną transporto rūšį – dviratį. Visais metų laikais ir visomis oro sąlygomis dviračiais keliaudavome pas savo klientus. Jei norėjai dirbti, be diskusijų privalėjai išlaikyti tokį fizinį ir emocinį kūvį, todėl palengva ir susiformavo manyje sportininko charakteris.

Į bėgimą įsitraukiau palengva, tiesiog atvirame ore pamėginęs numesti dienos įtampą, supratau, kad man šitai visai tinka, kad lengvai ir be vargo nubėgu didelius atstumus, o po to, jaučiuosi pakylėtas ir laimingas.

Rimčiau bėgioti pradėjau apie 2010 metus… Pradžioje stigo drąsos varžytis su garsesniais, labiau patyrusiais bėgikais, bet laikui bėgant, įsitvirtinau trąsoje visomis prasmėmis. Esu stajeris – ilgų distancijų bėgikas. Trasoje išgyvenu įvairiausius emocinius bangavimus, kartais pasveriu būties prasmes, bet man svarbiausia – bėgti ne tuščiai, o paremiant stokojančias lėšų medicinos darbuotojų akcijas, sveikatinimo projektus. Daugelį metų atstovavau Lietuvos pašto komandą „Danske Vilniaus maratone, kur bėgdavome estafetę 4×10 km. Buvau bėgimo treneriu Lietuvos pašto komandai, kurioje, kartu su manimi, įvairiose varžybose bėgo geri pažįstami ir artimieji. Šiais metais Kaune dalyvavau „Pink Run su BENU“ – rožinio kaspino bėgime, kuris skirtas paremti krūties vėžiu sergančias moteris ir apsaugoti savo mylimąsias nuo šios klastingos ligos. Tokie renginiai sportui suteikia daug gilesnę prasmę. Į juos renkasi tikri entuziastai, suvokiantys kilnumą, pagalbos artimui svarbą. 

Aktyvus gyvenimo būdas pozityviai keičia žmogaus mąstymą, vertinimus. Daug kur bėgta, daug tose trasose išsakyta savęs, daug kas įprasminta.

Bėgimas tapo savotiška meditacijos forma. Išbėgu vakare po darbo, atsijungiu nuo visų neigiamų emocijų, užsimirštu, atslūgsta dienos įtampa ir palengva užplūsta gražių minčių ir nenusakomo džiaugsmo pliūpsnis… Sugrįžęs į namus, galiu „nuversti kalnus“ – tvarkytis, užbaigti laukiančius darbus. 

Jei tik leis sveikata, bėgiosiu iki gilios senatvės, nes masiniuose bėgimuose sutinku ir garbių senjorų. Būna įvairios priklausomybės žmogaus gyvenime… Mano – bėgimas. Negaliu nutraukti. Turiu svajonę – dalyvauti Kalėdiniame bėgimo maratone Vilniuje. Gal šiais metais pavyks ją įgyvendinti. Dar, turiu viltį, kad savo bėgimo filosofiją perduosiu kažkam iš jaunesnės kartos atstovų. Juk tai sveiko ir pozityvaus gyvenimo pavyzdys, kuris privalėtų būti užkrečiamas“, – teigia Sigitas.

Sportininko entuziasto Sigito Mackonio kolekcijoje daugiau nei 22 medaliai. Vieni – įamžina bėgimų atminimą, kiti priziniai. 2012 m., Ignalinoje, bėgime skirtame „Dienai be automobilio“, iškovota 1-oji vieta, kitais metais – antroji, o kiek apdovanojimų surinkta Vilniaus ir Kauno miestų maratonuose, šiais metais dalyvauta Utenos hipodromo maratone ir kituose. 

Įdomiausia, kad gerus rezultatus pasiekiantis bėgikas neturi jokio trenerio. Pats gyvenimas tapo jo bėgimo mokytoju. Ir kaip pats Sigitas juokauja – jo mokytojas dar šunelis Polas, su kuriuo dažnai vakarais bėga drauge.

Nuotraukos iš S. Mackonio asmeninio albumo