Skip to content

Didžiasalis liko vaikystės saujoje…

Sigita TELYČĖNAITĖ

Jau du dešimtmečius Anglijoje gyvenanti Jurgita Margelytė save vadina pasaulio žmogumi. Jos kelionių sąraše daug egzotiškų šalių, valstybių ir nuostabios Karibų salos – Bahamai, Antigva, Grenada, Jamaika. Kelionė – visada avantiūra, nauji įspūdžiai, nes susiduri su skirtingų tautų kultūros tradicijomis, gamtovaizdžiais, tik tam kraštui būdingais garsais ir kvapais. Kelionės negalima nusakyti jokiais žodžiais. Tai visapusiškai keliautoją praturtinanti visuma, kurią gali išjausti asmeniškai, praturtindamas savo dvasią alsuojančiu pasaulio grožiu, – pasakoja Jurgita, visas vaikystės ir paauglystės vasaras praleidusi Didžiasalyje, pas senelius.

„Aprišdavo močiutė mane skarele nuo saulės ir keliavome į Padysnio pievas rinkti vaistažolių. Vis pasakojo, mokė apie kiekvienos žolelės gydomąsias savybes, o aš jau tada žvelgiau į horizonto tolį ir svajojau pamatyti, kokie vaizdai atsiveria už jo.

Močiutės gėlių darželiai, kelionės į kolektyvinį sodą per pievas, maudynės ežere ir Joninių naktys liko vaikystėje pačiais jautriausiais prisiminimais. Kol artimi žmonės gyvi, mes vienaip vertiname susitikimus, o jiems išėjus, lieka kitokie sentimentai.

Būdama 15-likos susirašinėjau su bendraamže dane Line. Pirmoji išvyka į Daniją padarė labai stiprų įspūdį paauglei – laisvesnis ir džiaugsmingesnis žmonių bendravimas, požiūris į pasaulį anuomet ir lėmė tolimesnį mano apsisprendimą gyventi ir dirbti ne Lietuvoje. Socialinės studijos, geras anglų kalbos žinojimas tapo raktu sėkmingam įsitvirtinimui svečioje šalyje.

2001 m. išvykau į Dubliną, kur pirmais mėnesiais dirbau padavėja 5 žvaigždučių viešbutyje, o į bendrabučio kambarėlį grįždavau naktį, pereidama pačius baisiausius Dublino rajonus. Dievas saugojo. Po pusės metų įsidarbinau vienoje inžinerijos kompanijoje, kur išdirbau iki 2007 m., o tada persikėliau į Angliją. Socialinių mokslų diplomas ir papildomos studijos užsienyje leido pasirinkti geidžiamą darbą. Lietuvos masteliu pagal teritorijos dydį prilygstantį apskričiai, koordinavau ir tikrinau socialinių paslaugų kokybę senjorų aplinkoje daugiau nei 12 metų. Anglai įpratę gauti daugiau iš valstybės, nei lietuviai gali svajoti. Kad garbaus amžiaus žmogus, mokėjęs valstybei mokesčius turi būti aprūpintas viskuo – tai normalu ir neginčytina Anglijos bendruomenėse. Dabartinis biudžetas keičia situaciją, nes su Jungtinės Karalystės išstojimu iš ES, atsirado baisios finansinės skylės. Valstybė, viską davusi savo piliečiams, priversta keisti požiūrį į senjorų aprūpinimo sąlygas ir ragina globos ir slaugos, socialinės pagalbos poreikius nukreipti į artimuosius, kaimynus, kitus šeimos narius. Angliją paliko daug slaugytojų iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos. Socialinėje srityje atsirado didelis darbuotojų stygius, sumažėjo socialinių paslaugų kiekis ir kokybė…

Tačiau gyvenimas tęsiasi ir tikrai Anglijoje nėra ir nebus taip blogai, kaip kartais skelbiama informacijos priemonėse. Atskridusi į Vilnių su nuostaba žvelgiu į daugelį kainų ir tikrai nenoriu ir morališkai negaliu įpirkti tokių produktų ar drabužių. Keliaujant po įvairias pasaulio šalis suformavau kitokį požiūrį į aplinką, artimus, atsirado kitoks mentalitetas, kuriam Lietuvoje – ne vieta. Mūsų nepriklausoma valstybė dar neišmoko gyvuoti žmogaus labui, formuoti jo savigarbą, orumą, tikrą palankią ir draugišką aplinką.

Kai manęs paklausia, kur mano namai? – sakau ten, kur širdis. Skrendu į Londoną, ten – šeima, darbas, draugų ratas. Skrendu į Lietuvą – tėvai, artimieji, pažįstami, senelių žemės atminimas.

Didžiasalis širdyje visada liks brangus – atminimais ir po pasaulį išsibarsčiusiais bendraamžių vardais, kantrių ir darbščių žmonių paveikslais. Visada norėsiu važiuoti viena jo keliais ir vieškeliais, kuriuos mynė mano vaikiškos kojelės… Bet noriu sugrįžti ir į Madeirą, kupiną keisto žavesio ir į šv. Liucijos salą su nepakartojamu grožiu ir veikiančiu ugnikalniu… Vėl pereiti nenusakoma harmonija alsuojančiomis Los Andželo gatvėmis, kur lengvai sutiksi Holivudo žvaigždę ir gatvės valkatą… Noriu grįžti į Indiją, kur patyriau tikrą kultūrinį šoką ar vėl sutikti saulėlydžius Juodkalnijoje. Noriu gyventi dideliame pasaulyje po visata, kur beatodairiškai sutelpa visų tautų gerumas, kilnumas, tradicijų grožis ir humanizmo siekiai. Linkiu visiems kuo plačiau perprasti pasaulį, tuomet mokėsime būti laisvi nuo vergiškumo, kažkada primesto sukurtų santvarkų ir politikos.“

Nuotraukose – Karibų salos ir Juodkalnija, o briedis lietuviškas, iš Didžiasalio

Nuotraukos iš J. Margelytės albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *