2021-ieji ritasi į pabaigą, dauguma mūsų, taip pat ir žemdirbiai, visi gėrybių puoselėtojai apmąsto, suveda metų veiklos rezultatus. Šie metai nebuvo lengvi nei valdžiai, nei žmonėms. COVID-19 viruso siautėjimo nepavyko sustabdyti, nežiūrint, kad pagrindinė populiacijos dalis paskiepyta. O nelegalų antplūdžiai iš Baltarusijos į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, nepaprastosios padėties įvedimas pasienyje daugelį neramina ir kyla klausimas – kas bus toliau, ko laukti? 

Einant prie labiau žemiškų reikalų, irgi klostosi įdomi situacija. Žemdirbiai, o labiausiai grūdinių kultūrų augintojai, pasipiktinę ŽŪM veikla, verčia iš kėdės ministrą K. Navicką. Jeigu pasižiūrėti, kiek žemės ūkio ministrų pasikeitė per 30 Nepriklausomybės metų, tai, ko gero, negalėtų tiksliai išvardinti nė vienas buvęs ministras. Bandžiau suskaičiuoti, berods gavosi 15 ministrų. Tik praktiškai vargu kas galėtų įvardinti kokius nors jų pozityvius sprendimus žemės ūkiui. Dauguma mūsų piliečių pasakytų tik, kad V. Landsbergis sugriovė žemės ūkį ir kolchozus. Žinoma, kad tiems 15 ministrų savo kadencijose teko vadovauti vidutiniškai tik apie 2-ejus metus. Prisiminus sovietinių laikų žemės ūkio ministrą M. Grigaliūną, tai jis poste išbuvo 23-ejus metus (1963–1986), kas prilygtų dabartinių laikų 11,5 ministro kadencijai. Išbuvus ministro kėdėje tik vidutiniškai 2-ejus metus, galima nebent pataisyti prieš tai buvusio padarytas klaidas, o betaisant, vėl pridaryti naujų, kad kitas atėjęs vėl jas taisytų, lopytų. Ir ši pasaka tęsiasi be pradžios ir pabaigos. Taigi, ministrai ilgai kėdžių netrina, nes vienas buvo gal per daug ,,raudonas“, kitas yra per daug ,,žalias“. 

Prieiname prie dabartinio, paskutiniojo penkioliktojo ministro, ,,žaliojo“ K. Navicko. Didžiulę rūstybę jis užsitraukė ir verčiamas iš posto už tai, kad ruošiasi vykdyti ES narėms siūlomą žaliąjį kursą link tvarios žemdirbystės. Pažiūrėkime, kas labiausiai išgąsdino grūdų augintojus. Šalyje užauginama 5–6 mln. tonų grūdinių kultūrų, kur vienam gyventojui tenka 2–2,5 tonos grūdų, o mitybai kiekvienam užtenka po 110 kg grūdinių produktų metams. Visi žinome, kad mitybos specialistai miltinius gaminius, kaip ir cukrų, laiko itin kenksmingais produktais žmogaus sveikatai, rekomenduoja vartoti daugiau daržovių, vaisų. Visa žemės ūkio produkcija sudaro tik 3 proc. visos šalies ekonomikos. Suprantama, kad grūdai sudarys dar mažesnį procentą (perteklius, žinoma, parduodamas). 

Jeigu tai tiesa, tai tikrai itin mažas grūdų įnašas į šalies ekonomiką. Tada kyla utopinė, greičiau futuristinė, mintis – jei grūdinės kultūros, užimančios daugiau nei 2 mln ha žemės (kultūrinės ir natūralios ganyklos, pievos užima 728 tūkst. ha, sodai ir uogynai – tik apie 30 tūkst. ha) ir duoda tokią menką dalį šalies ekonomikai, tai gal geriau kokią pusę grūdinių kultūrų plotų (1 mln. ha) užleisti natūraliai gamtai su prižiūrimais laukais, miškais, pievomis ir organizuoti užsieniečiams komercines medžiokles ir žvejybą, apgyvendinant juos kaimo turizmo sodybose. Ši pramoga, ko gero, pati brangiausia, pelningiausia iš visų. Manau, pajamų gautume daugiau nei iš monokultūrinių laukų, kur net vyturiui jau nėra vietos kur gyventi, kur katastrofiškai mažėja bioįvairovė. Todėl aš sutinku su aplinkos ministro S. Gentvilo pareikštomis mintimis, apginant K. Navicką dėl totalinio puolimo ir stumiant jį iš ministro posto. Suprantama, smerkti grūdininkus niekas nesiruošia, ne jie kalti, kad augina produktą, sukuriantį mažą pridėtinę vertę. Kai nėra ilgalaikės strategijos, kuria linkme turi eiti žemės ūkis, tokia ir situacija. Galima užjausti buvusius ir esamą ministrą, kad kol jie „sušyla“, apsipranta savo kėdėje, ją vėl reikia užleisti kitam. Belieka savo reikalus iš anksto pasitvarkyti, kad po ministravimo neliktų plikas basas. 

Kyla dar labiau realistinė mintis – o jeigu valstybė iš stambiųjų žemvaldžių išpirktų rinkos kaina kasmet po 5–10 tūkst. ha ir po kažkiek hektarų pasiūlytų jaunoms šeimoms kurtis kaime? Pasiūlytų žemės (žiūrint kokią ūkininkavimo specializaciją pasirinktų) su ilgalaikiu išsipirkimo mokesčiu plius įsikūrimo lėšų. Nemanau, kad stipriai priešintųs ūkininkai dėl keliasdešimties ar kelių šimtų hektarų žemės pardavimo valstybei. Pradėtų keistis šalies kraštovaizdis, taptų jis labiau mozaikinis nei monokultūriniai laukų masyvai. Yra begalės pasirinkimo variantų. Žinoma, reikėtų smulkiuosius būsimus ūkininkus apmokyti, išaiškinant ir akcentuojant kooperacijos naudą, į kurią lietuviai vis dar žiūri itin nepalankiai. Tikrai blaiviai mąstantys apie žemės ūkį supranta, kad iš žemelės ploto vieneto galime sukurti ne keliasdešimt procentų daugiau, o kelis kartus daugiau pridėtinės vertės. Toli nereikia dairytis. Esu įsitikinęs, kad Nyderlanduose iš žemės ploto vieneto, lyginant su mumis, pridėtinės vertės sukuriama, ko gero, dešimtimis kartų daugiau. Tikiu, kad mūsų ūkininkai, kurie specializuojasi grūdininkystėje, pradės mąstyti ir po truputį pereiti prie tvarios, mažiau taršios aplinkai žemės ūkio produkcijos gamybos. 

Pamąstymui gūdžiu priešžiemio laikotarpiu ir iki pavasario – pakankamai laiko. Ar bus nuverstas ministras, ar liks, vis vien reikės vykdyti nurodymus iš viršaus, patiks kam tai ar ne. Tokie nurodymai daug kam  nepatinka, piktina, bet teks juos vykdyti. Žinoma, tarp nuleistų iš viršaus retkarčiais pasitaiko ir protingų nurodymų.