Visą pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija ilgai nepaleidžia iš savo gniaužtų visų žemės gyventojų. Jau ir gyvūnus ,,kabina“ kovidas, ir naminiai paukščiai gali užsikrėsti pavojingu paukščių gripu. Klimato kaitos pokyčiai nieko gero nežada kavos gėrimo mėgėjams, nes kavamedžių plantacijoms vis mažiau belieka palankių biotopų. Gal kažkada suomiai gelbės situaciją, laboratorijose gamindami kavą iš ląstelių (apie tai MI jau rašiau). 

Mūsų kai kurioms medžių rūšims gresia išnykimas dėl ligų, kenkėjų, klimato kaitos. Tai pasakytina apie guobas, vinkšnas, uosius, buksmedžius. Dėl ko nyksta tos išvardintos rūšys. Guobos jau senokai yra pažeidžiamos maro, nes šių medžių paplitimo arealas yra ties šiaurine riba. Tad augimo sąlygos yra savaime nepalankios plius įsigalėjęs virusas. Dar labiau nuo grybelio, kuris masiškai iššaukia medžių džiūtį, kenčia uosiai. Europoje pirmiausia tai pasireiškė Lenkijoje 1996 m., panašiai tuo pat metu ir Lietuvoje. Uosiai žūsta beveik šimtu procentu. Jei 1995 m. Lietuvoje uosynų buvo daugiau nei 50 tūkst. ha, tai dabar nepažeistų uosynų praktiškai nebeliko. Ir tik 2006 m. buvo nustatyta, kad tai grybelinė liga, atkeliavusi iš Tolimųjų Rytų. Miškininkai atrinkinėja atsparius tai ligai sodinukus, bando kryžminti su mandžiūriniais uosiais tikėdami, kad palikuonys bus atsparūs. Labai gaila būtų prarasti uosius kaip vieną vertingiausių medžių. Beje, uosynus mėgsta retas drugys – baltamargė šaškytė, kuri įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. 

Pastaraisiais metais nelaimė atsitiko ir su buksmedžiais. Juos masiškai puola drugeliai (kandys) ir buksmedžiams taip pat gresia visiškas išnykimas. Jei kaštonai sugeba atlaikyti kerškandžių antpuolį, tai buksmedžiai nepajėgia apsiginti. Buksmedžio kandys, kaip ir uosių grybas, į Europą atkeliavo iš Tolimųjų Rytų 2006 m. ir dėl klimato šiltėjimo išplito po visą Europą. 

Negana to, kad kai kuriems mūsų medžiams gresia išnykimas, tai ištisus medynų plotus dar puola  žievėgraužės kinivarpos, kurios pakenkė daugiau nei 70 tūkst. ha eglynų. Šiam kenkėjui šiemet buvo palankios sąlygos klestėti. Dėl sausros eglynai negalėjo natūraliai gintis nuo kinivarpų, išskirdami sakų, kuriais yra užpildomi kinivarpų išgraužti takai. Pažeistus eglynus teks iškirsti. 

Taip prieiname prie globalinės problemos. Miškus puola ligos, kenkėjai, bet dar labiau miškai naikinami žmogaus rankomis. Visą laiką buvo skelbiama, kad Amazonės miškai – tai planetos plaučiai, kurie CO2 sugeria daugiau nei išskiria. Bet mokslininkai nustatė, kad Amazonė nuo 2010 iki 2019 m. CO2 išskyrė 20 proc. daugiau nei sugėrė (6,6 mln. tonų išskyrė, 13,9 mln. tonų sugėrė). Dėl kirtimų masto didėjimo ir miškų deginimo, paverčiant žemę žemdirbystei tinkamais dirbamais plotais. Ne ką geresnė situacija kitų žemynų tropiniuose miškuose (Kongo, Indonezijos). Ne veltui ką tik pasibaigusioje JT klimato kaitos konferencijoje Glazge, Škotijoje (COP 26), kurioje dalyvavo beveik visos JT narės, miškams, kaip vienam pagrindinių segmentų, kuris pajėgus sugerti apie trečdalį CO2 pasaulinės taršos, buvo skirtas ypatingai didelis dėmesys. Iki 2025 m. numatyta šiai sričiai skirti 10,3 milijardų eurų. 

Bet su finansavimu visą laiką būna problemų. Prisimenu, kai klimato kaitos problemoms spręsti (žaliajam kursui) ES 2020–2030 m. laikotarpiui buvo numatyta skirti kasmet po 100 milijardų eurų, iš jų net po 10 milijardų viešinimui. Kažkaip negirdėti, kad tokios lėšos išties buvo skirtos. Man dar įsiminė, kad Glazgo konferencijoje nebuvo net užsiminta, kad pasaulio ateitis gali priklausyti ir nuo banginių. Jei būtų pasaulio vandenynuose apie 5 milijonus įvairių rūšių banginių (dabar jų tik 1,3 milijonų), tai jų dėka planktono biomasė sugertų CO2, kas teoriškai prilygtų keturiems Amazonės miškų plotams (kol jie nebuvo masiškai kertami ir deginami). Kasmet ten iškertamas plotas prilygsta pusei Lietuvos. 

Grįžtant prie to, ką siūlo mokslininkai dėl banginių. Idėja nelabai patraukli, nes tam praktiškai nereikia… jokių investicijų, tik netrukdyti jiems veistis, maksimaliai sumažinti banginių medžioklę. Reikia pažymėti, kad tie 5 mln. banginių ekvivalentiškai prilygtų 1,7 milijardo pasodintų medžių sugeriamam CO2 kiekiui. Čia nieko nuostabaus, nes beveik visose veiklos srityse, kur galima problemas spręsti paprasčiau ir pigiau, neretai elgiamasi priešingai. Mat nemažos sumelės nusėda ten, kas nieko bendro neturi su projektų įgyvendinimu. 

Sugrįžtant prie savo krašto miškų reikalų, tenka pažymėti, kad šiais metais ypatingai daug diskusijų kilo apie negeroves, kurios išryškėjo pastaruoju metu. Vienas svarbus impulsas – plačiai nuskambėjusi šalies mastu vykusi diskusija, kai buvo paviešinta apie Varnio ež. apsauginėje zonoje plynai iškirstą mišką. Daug sulaukta kritikos dėl Labanoro girios miško kirtimų. Dzūkijoje sprendėsi Punios šilo (Nemuno kilpų regioniniame draustinyje) problema dėl miškų kirtimo apsauginėje zonoje ir draustinio teritorijos praplėtimo. Mokslininkai, visuomenė ryžtingai siekia visai kito požiūrio į miškininkystę, reikalaujama kompleksinio požiūrio šiam sektoriui. Vien miškų kirtimas žaliavos realizacijai, nors ir aukšta kaina, ne išeitis, tad atrodo, kad jau ruošiamos priemonės tam procesui pristabdyti. Nenoriu išsiplėsti šia tema, nes apie tai šiemet jau gana plačiai rašiau MI, o vėliau tai buvo publikuota ir portale Lrytas.lt. 

Norėčiau tik dar kartą pakalbėti dėl įsikurdinimo privačiose miškuose. Turint sodybą miško paskirties žemėje, būtų visai kitos sąlygos prižiūrėti miško sanitarinę būklę, operatyviai reaguoti kilus gaisrui, susidarytų geresnės sąlygos sparnuočiams, miško žvėrims. Dabar įsikurti miške visai kitos sąlygos. Nereikia telefono laidų, elektros linijų tiesti. Plaukiant upėmis per miškus, dabar išgirsti, pamatai tik vieną kitą paukštelį, o priplaukiant ir artėjant prie sodybos, išsyk pasigirsta žymiai daugiau rūšių sparnuočių balsų. Vaikštant miškais, kuo gilyn į jį, tuo mažiau gyvasties užtinkama. Dauguma gyvūnų rūšių bando kurtis kuo arčiau žmogaus, nes pagrindinės buveinės yra stipriai pažeistos. Beje, ornitologai jau skambina varpais, kad dėl monokultūrinio ūkininkavimo stipriai mažėja sparnuočių rūšių. 

Pasaulyje plinta naujas sveikatinimo būdas, vadinamas maudynės miške. Japonijos miško medicinos ekspertas Qing Li daugiau nei 30 metų tyrinėjo, kokį poveikį sveikatai daro žmogaus buvimas miško aplinkoje. Nustatė, kad būnant miške ženkliai galima sumažinti stresą, cukraus lygį kraujuje, depresiją, sustiprinti imunitetą. 2020 m. yra išleista ir išversta į lietuvių kalbą jo knyga „Miško maudynės. Shinrin-Yoku. Apie gydantį gamtos poveikį žmogui“. Ne veltui  Žaliosios politikos instituto vadovas R. Lapinskas ragina, kad kiekvienas mūsų šalies pilietis pasodintų bent po vieną medelį. 

ecowatch.com nuotr.