Geležinkelio atsiradimo istorija siekia senovės Graikiją ir Egiptą. Graikai buvo įsirengę šventuosius kelius, kuriais stumdė dievų skulptūras, pastatytas ant ratuotų padėklų. 1820 m. Džonas Birkenšau gamykloje netoli Durgemo (Anglija) pirmą kartą pritaikė grybo formos 15 pėdų ilgio bėgį kasyklų transportui. 1823 m. įsteigta bendrovė, turėjusi nutiesti geležinį kelią, kuriuo 1825 m. rugsėjį mėginta vežti keleivius savo sukurtu garvežiu. Garvežys važiavo 10 km per valandą greičiu.
Yra žinoma, kad 1835 m. Sank Peterburgo–Varšuvos geležinkelio idėją pirmasis iškėlė rusas Gurjevas. O štai 1838 m. rusas Muravjovas pasiūlė Peterburgą su Varšuva sujungti, tiesiant kelią per Daugpilį, Vilnių, Gardiną.
1851 m. Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą tiesti Sankt Petrburgo–Varšuvos geležinkelį. 1858 m. prie geležinkelio atkarpos Daugpilis–Vilnius–Kaunas–Kybartai tiesimo darbų dirbo apie 16 000 darbininkų. Darbams vadovavo Gustavas Andelsonas. Išlikę dokumentai teigia, kad darbininkai gyveno barakuose antisanitarinėmis sąlygomis, todėl būta daug ligų protrūkių. Yra žinoma, kad pirmasis darbininkų streikas vyko 1861 m. liepos 4–28 d., jis aprašytas Zarasų apskrities zemskinio ispravniko pranešime Kauno gubernatoriui. ,,49 akmenskaldžiai nuo liepos 4 d. atsisakė dirbti ir nedirba“. Nuo šios datos yra kildinama Dūkšto miesto įkūrimo data. Dūkštas šiais metais šventė 160-ąjį gimtadienį.
1862 m. kovo 15 d. atidarytas keleivinių traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių per Daugpilį.
Dūkšto geležinkelio stotis įrengta 1862 m. Ji statyta kaip 3 klasės stotis, kurioje traukiniai galėtų prasilenkti, garvežiai pasipildyti vandens. Stotis galėjo pakrauti ir iškrauti prekinius vagonus, priimti ir išduoti bagažą. 1863 m. stotyje pastatyti du barakai su virtuve kareiviams. Medinis, skarda dengtas keleivių namas. Bufeto pastatas. Du dideli mediniai namai darbininkams.
1894 m. publikuotoje ataskaitoje nurodoma, kad Dūkšte ir Švenčionėliuose buvo įrengti garvežių angarai. Juose buvo prižiūrimi Vilniaus ir Daugpilio depų garvežiai. Jiems vandenį tiekdavo iš ežero, į kurį buvo nutiestas vamzdis nuo bokšto. Vandens bokšte buvo įrengti du vandens bakai. Vandenį siurbė ir kėlė vertikalus garo siurblys. Iš bokšto vanduo tekėjo vandentiekiu. Stotis turėjo ir ugniagesybos inventorių (4 kibirus, 2 kablius, kopėčias, 5 kirvius, 2 laužtuvus, 2 statines, hidropultą). Ryšį su kaimyninėmis stotimis užtikrino 3 telegrafo aparatai. Stotyje dirbo viršininkas, iešmininkas ir vandens bokšto prievaizdas. Stoties viršininkais dirbo Frolovas, Karlas Olsenas, Michailas Petersonas, Antonas Sedleckis, Nikolajus Zaicevas, Leonas Koiranskis, Daniilas Žukovas, Liudvikas Lidtkė, Vladimiras Berezovskis ir kt.
Bronius Kviklys savo etnografiniame veikale rašo: ,,Nutiesus geležinkelį ir Dūkštui tapus mazgine stotimi, čia išaugo judėjimas, transportas ir prekyba, atsirado daugiau rusų valdininkų bei jų šeimų narių. Jų reikalams buvo pastatyta cerkvė“.
Šaltiniai: L. V. Žeimantas ,,Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, 1858–1915“.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!