Skip to content

„Labai patinka, kaip sutvertas pasaulis…“

Lina RAGINYTĖ

Susitaikymas ir pasitikėjimas. Du svarbiausi dalykai, kuriuos turi išsiugdyti ilgaamžis žmogus. Jei pasiseka – senatvė tampa rami ir jauki, o kiekviena diena priimama su dėkingumu. Strigailiškyje gyvenanti Marija TURLO 90-ąjį gimtadienį pasitiko dėkodama Dievui už ramybę ir nuostabiai sutvertą pasaulį, kuriame viskas dera, gražu ir džiugina, o šeimose gyvenantys žmonės jį, šį pasaulį, dar ir meile pripildo.

Žmogaus buvimas, žinoma, nėra vienareikšmis. Vieną dieną jis sugeba darniai įsilieti į sukurtą pasaulį, o kitą – žiūrėk – persistengė. Ar galėjo Kūrėjas pagalvoti, kad vieną dieną žmonės ims kirsti jų pačių gyvybę palaikančius medžius vien dėl to, kad šie rudenį numeta lapus, natūraliai patręšiančius žemę? O ar galėjo numatyti Kūrėjas, kad žmonės be jokio tikslo alins derlingą žemę, nuolat plikindami ją vejapjovėmis, kad negalėtų nei joks augalas užaugti, nei vabalėlis išgyventi? Ir džiūgauja, grožisi savo pasiekimais žmogelis, net nematydamas nei pačios žemės, nei Kūrėjo ašarų, iš tikrųjų savo rankomis besibraudamas link skausmo bei tuštumos širdyje. 

Kai žmogus pagarbiai ir su dėkingumu prisiliečia prie jį supančios aplinkos, ši jam atsilygina. „Kiekvieną dieną gyvenu su malda ir džiaugsmu. Aš nugyvenau labai sunkų, bet gražų gyvenimą. Tik pažiūrėkite! Pro visus tris skirtingose pusėse esančius mūsų namo langus matosi tokie pasakiški vaizdai: ežeriukas, upelis, tvenkinys, dailūs namukai, dirbama žemė, žydintys sodai, gėlynai ar apšarmoję medžiai“, – pasakoja Marija ir kviečia pažvelgti į pasaulį pro jos langus, pamatyti jį jos akimis. 

Kadaise Vainauskų šeima gyveno ir tarnavo Paliesiaus dvare pas ponus. Vėliau pasijuto galį ir norį kurti savo namus. Taip jie įsikūrė labai gražiame Kavaltiškės kaime, Adutiškio seniūnijoje. Marija Vainauskų šeimoje buvo trečia iš septynių vaikų. Anuomet buvo įprasta, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais. Tad ir Marijai, dar pačiai būnant paaugliuke, penkias vasaras teko tarnauti, kad uždirbtų pinigų šeimai ir padėtų auginti jaunesniuosius vaikus. „Nežinau, ar kur nors anuomet labai kas kreipdavo dėmesį į jausmus. Gal. Mano istorija – kitokia. Buvau už vyro Petro išleista žiūrint į viską praktiškai. Matyt, taip tėvai sugalvojo, sutarė ir mus pastūmėjo. Mes gyvenome kaimynystėje. Vyro tėvai buvo turtingi, daug žemės turėjo, bet aš, nors ir iš sunkiai besiverčiančiųjų šeimos, jiems pasirodžiau tinkama marti. Ištekėjus išėjau gyventi pas vyrą. Sutarėme tikrai gerai, nors nebuvo kada ten pyktis. Tik spėk darbus dirbti. Sugyvenome su vyru dukrą ir sūnų“, – pasakoja devyniasdešimtmetė Marija. 

Užaugę abu Marijos ir Petro vaikai persikėlė gyventi į Ignaliną. Dukra Dangira Gucal visą laiką dirbo ryšininke. Vidurinioji karta, matyt, prisimena, laidinius telefonus. Norėdami paskambinti į kitą miestą ar šalį, turėdavo prašyti operatoriaus, kad būtų sujungti. Taigi, vienas iš tų operatorių, kurio balsą girdėdavote kitame laido gale, buvo Dangira. Jos brolis Nikolajus taip pat kūrėsi Ignalinoje.

Vaikai įkalbėjo atvykti tėvus arčiau. „Pasitarėme su vyru, apsižiūrėjome, pasiskaičiavome, kad pusei namo nusipirkti pinigėlių užtenka ir 1985 m. atvykome gyventi į Strigailiškį“, – sako moteris. 

Vyro jau nebėra, namus prižiūri ir tvarko dukra ir anūkė Svetlana Tamašauskienė. O senolė džiaugiasi švara, tvarka, ramybe namuose ir sako, jog senatvėje turi susitaikyti, kad esi visiškai priklausomas nuo artimųjų ir jausti dėkingumą. Kadaise Marija buvo žinoma krašto audėja, namuose dar gausu jos austų staltiesių, užtiesalų. Vėliau ėmėsi mezgimo. Anūkė Svetlana stebisi močiutės gebėjimu be jokių knygų ir matavimų, vien tik žvilgsniu įvertinus, numegzti tinkamo dydžio, tokio pat modelio ir rašto drabužį. Tokia jau ta Marija: tyli, rami, viduje į lentynėles sudėliojusi daug patrauklių, harmoningai pasaulį kuriančių ir puoselėjančių būdo savybių, gebėjimų. 

Lapkričio 15-osios rytą su Ignalinos seniūnu Jonu Polito užsukę į Turlo namus, radome visas tris šeimos moteris drauge plačiai besišypsančias. Netrukus namuose pakvipo arbata ir kava, užsimezgė pokalbis, o Dangira net armoniką spėjo išsitraukti. Įteikęs gėlių ir dovanėlę nuo seniūnijos, J. Polito išsiskubino į darbus, o Marija vėl prigludusi prie lango ilgai, kiek užmatė akys, mojo pavymui ranka. 

Veržiamės, lekiame, stumdomės siekdami tikslų, dažniausiai nevedančių į niekur, kaskart paliekančių tuštumą ir nusivylimą. O juk laimė ir pilnatvė, kurias vis vejamės, yra čia, paprastame paprastai gyvenančių žmonių gyvenime mylinčių ir mylimų žmonių apsuptyje.

M. Turlo asmeninio albumo ir autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *