Skip to content

Liepsnojančio žaizdro magija

Sigita TELYČĖNAITĖ

Žaizdro ugnis kalvėje – nenusakomas magnetas, kuris valo, atgaivina, stiprina. Formos visada keičiasi, mainosi, kaip ir nukaltos saulutės vis kitokios. Begalinėje kitimų įvairovėje kalba pats Dievas – šviesa, meilė, amžinas judėjimas be pabaigos – sako Raimondas Žievys, nužvelgdamas savo kalvystės kelią. Galėčiau žiūrėti į tą liepsną ištisas valandas.

Aviacija lieka pirmoje vietoje, bet kalvystės amatas irgi tapo nenuskeliama gyvenimo dalimi. Kažkada tik žavėjesis kalvių darbais ir dar neišmėginęs savo jėgos šiame amate, Raimondas manė, kad metalo filosofija – ne jam.

„Būdamas Vilniuje, Kaziuko mugėse su medžio drožiniais, mielai tyrinėjau kalvių darbus, klausiau jų pasakojimų, bet negalvojau pasinerti į metalo plastiką. Prabėgo kokia dešimtis metų, kol vieną dieną Vilius Juodagalvis pasiūlė pirkti priekalą… Paskui atkeliavo žaizdras. Nuo pirmų mėginimų supratau, koks manęs laukia nepažįstamas, neperprastas pasaulis. Kurį  pažinau palengva… 

Mokiausi iš meistrų, ieškojau rakto į naujas subtilybes. Žinomas kalvis Egidijus Latėnas tapo savitu mokytoju, patarėju, vertusiu savarankiškai atrasti kalvystės slėpinius. Klausiamas apie kalvystės technikas, jis tiesiog sakydavo – imk, kalk, suprasi. 

Kuo labiau gilinausi į metalo plastiką, kurioje laukė netikėtumai ir keistumai, juo aiškiau supratau – per mažas žmogaus gyvenimas, kad jame sutilptų kalvystės pasaulio giluma. Daugiau nei du dešimtmečius kalbuosi su metalu, matau, kad kažką pažinau, bet labai nedaug, tiek, kiek dabartyje noriu. Dalyvauta įvairiuose tarptautiniuose kalvystės pleneruose, savo širdies dalelės paliktos Paliesiaus dvare, kaimo kryžių ornamentikoje, begalėje įvairiausių vietų ir darbų, net nesuskaitysi visų.

Giliai širdyje turiu sukūręs savo šedevrus, kuriuos planuoju realizuoti ateityje. Gal kažkada, atsijungsiu visus telefonus, užsidarysiu kalvėje nuo aplinkos ir triukšmo… Tuomet liks tik stebuklinga metalo kalba ir žaizdro nepakartojamos mozaikos“, – sako mano pašnekovas, save vadinantis „skraidančiu kalviu“.

Dabar Raimondas Žievys kantriai kuria naują vietą savo amatui. Viename pastate, tik perskirti siena, „draugiškai gyvens“ jo lėkuvai ir kalvio pasaulis – tokie skirtingi žemiška prasme ir tokie svarbūs Raimondo išsakymams, meninėms paieškoms, būties įprasminimui. 

„Nukaltos saulutės – visada kitokios, kitokios žaizdro ugnies liepsnos. Teigiama, kad šviesa, meilė ir Dievas visada kitoks – nepakartojamas, vis kintantis, neišsemiamas savo gelme. Kaip amžinybė“, – sako skrajojantis kalvis ir jo žodžiuose byloja patirtis. 

Žmonėms, dirbantiems su ugnimi ir metalu, tikrai lieka nežvarbūs gilaus rudens vakarai, tik negausios jų gretos Lietuvoje… Nes jų lemtis Aukštybėse ypatinga – nuo Hefaisto.

J. Baltakio ir R. Žievio asmeninio archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *