Skip to content

Gedžiūnėlių bendruomenė ieško jų aplinkos niokotojų

Lina RAGINYTĖ

Saugoti ir branginti savo kūrinius, daiktus, aplinką yra normali praktika. Ne puikybė ir visai ne nuodėmė. Priešingai – tausojimas padeda išsaugoti išteklius. Bet kai atsiranda žmonių, vietoj draugiško bendradarbiavimo vardan bendrų tikslų paminančių po kojomis kitų pastangas, privalu juos stabdyti. 

Labai gražų, tarp Dysnų ir Dysnykščio ežerų prisišliejusį ir miškuose nuo šurmulio pasislėpusį Gedžiūnėlių kaimelį užtemdė niūrūs debesys. Tiesiog. Vieną dieną kažkas prasivėžino per žmonių širdis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis. 

Pasiekė vienos Gedžiūnėlių bendruomenės narės skambutis. Bendru sutarimu nutarta kreiptis į spaudą, ieškant pagalbos ir užtarimo. Mat, atvykę į bažnyčią gyventojai nustėro: skersai išilgai išvažinėta pieva priešais bažnyčią, sumaitotas keliukas į Mažėnus, pro bažnyčią vedantis link riboto pravažumo tilto ir sudarkyta asfaltuota stovėjimo aikštelė priešais bažnyčią. Žmonės niekaip negali suprasti, kam reikėjo akivaizdžiai nusiaubti visą aplinką, paliekant giliausias provėžas, kurios natūraliai kažin ar kada užsitrauks, kam reikėjo laužyti asfaltą. Jausmas, lyg būtų prasisukę žmonės, kurie neturi jokio supratimo, negerbia ir nevertina nieko ir tiesiog mėgaujasi savo pranašumu bet kokioje situacijoje. 

Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas taip pat šiek tiek pasimetęs. „Nesitikėjau, kad žmonėms gali ateiti mintis tiesiog taip neatsakingai elgtis. Dabar tokia tvarka, kad surasti, kas ir ką čia padarė, nėra paprasta, o jei ir surastum, tikimybė, kad kažkas tai bent pasistengs patvarkyti – labai menka. Žinau tik tiek, kad čia buvo smulkintos medienos atliekos. Žinoma, apskambinau visus tris (pavardės redakcijai žinomos) geriausiai žinomus šios paslaugos teikėjus Ignalinoje, bet visi paneigė čia dirbę. Dabar belieka ieškoti žemės savininkų. Matote, kokia situacija. Žmogus turi ar nusiperka žemės ūkio paskirties žemės, o čia realiai jau buvo ženklus miškas, nemenkos pušys užaugę. Tačiau yra tam tikrų institucijų numatyta, kad jei turi žemės ūkio paskirties sklypą, jis turi būti „plikas“, o jei pradeda augti medžiai, jis įvardijamas kaip apleistas ir privalai jį „nuplikinti“ arba keisti sklypo paskirtį. Aš, žinoma, spėju, bet greičiausiai viskas buvo daroma „tik dokumentuose“, net nežiūrint į realią situaciją. Žemės savininkai nusamdė įmonę, kuri tiesiog turėjo iškirsti medžius ir susmulkinti, o kas ir kaip vyks, matyt, nenumanė. Šiandien turime tai, ką turime: tam tikra prasme šiukšlyną žemės sklype ir sudarkytą kaimelio aplinką, suniokotą 40 ar 50 metų žmonėms tarnavusią asfaltuotą aikštutę prie bažnyčios. Tikrai labai nemaloni situacija. Bet mes neprarandam vilties, tikimės surasti siūlo galą ir pareikalauti, kiek tai įmanoma, viską sutvarkyti“, – svarstė seniūnas D. Jelinskas. 

Tiek bendruomenė, tiek seniūnas prašo gyventojų atsakingumo ir supratingumo, o tikruosius žemės sklypo šeimininkus ir jų „talkininkus“ ragina atsiliepti, susitikti ir ieškoti bendrų sprendimų. 

Kada atsitinka taip, kad peržengiamos ribos? Tada, kada jaučiamas aplaidus požiūris ir žinoma apie nebaudžiamumą? Palikime visus moralinius reikalus nuošalyje. Visuose lygmenyse, šalyje ir ypač pačiame mūsų rajone, nėra aiškiai apibrėžtos nuostatos ir vertybės, nesijaučia „tikro šeimininko“ rankos. Jei kažkas jaučia, kad galima darkyti kelius, niokoti pievas, miškus, naikinti gerbuvį, tai didelė tikimybė, kad tas kažkas taip ir darys. Turi būti aiškiai pasiųsta žinutė, kad Ignalina turi šeimininkus ir šio krašto bendruomenės, seniūnijos gali būti saugios, nes jais rūpinamasi ir visiems niokotojams durys į Ignaliną uždarytos.  

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *